1982 m. jūrų teisės konvencija


Teisės referatas. Įvadas. Jūrų teisės konvencijos priėmimo pagrindai. Jūrų teisės konvencijos tarptautinių santykių subjektai. Jūrų teisės konvencijos tarptautinių teisinių santykių reguliavimo dalykas. Jūrų teisės konvencijos atsakomybės taikymas pažeidus tarptautinius teisinius įsipareigojimus. Jūrų teisės konvencijos tarptautiniais dokumentais nustatytos teisės ir įsipareigojimai. Jūrų teisės konvencijos tarptautinių santykių reguliavimo apimtis, taikymo sritis. Jūrų teisės konvencijos vertingumas ir tikslingumas tarptautinės ir nacionalinės teisės sistemose. Išvados. Šaltiniai.


Darbo tikslas – analizuoti jūrų teisės konvencija ir atlikti užduotis reikalaujamus savarankiško darbo užduotyje.

Pristatyti tarptautinio dokumento vertingumą ir tikslingumą tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisinės sistemos kontekste. Susieti teises, laisves ir pareigas su kitose disciplinose nagrinėjamomis temomis.

Jūra vaidina svarbų vaidmenį ne tik ES ekonominiame, bet ir socialiniame, kultūriniame, politiniame gyvenime. ES yra prisijungusi prie daugumos tarptautinių sutarčių – Jūrų teisės konvencijos ir specialių bei regioninių sutarčių. Europos Sąjungos, kuri pati reglamentuoja jūrinius klausimus, dalyvavimas tarptautinėse sutartyse jūros erdvių reţimo klausimais, o taip pat tarptautinėse jūrų organizacijose išryškina poreikį suderinti jūros erdvių režimo klausimų reglamentavimą visuose šiuose lygmenyse, užtikrinti jo tarpusavio suderinamumą ir išvengti prieštaravimų. Europos Sąjungos dalyvavimui reglamentuojant jūrų teisės (kaip ir kitų sričių) klausimus yra būdingas pačios ES teisės viršnacionalumas, jos sprendimų priėmimo ir teisės aktų specifika, o tokio dalyvavimo priežastį lemia jūros vaidmuo šiai organizacijai ir jos narėms. Europos Sąjungą supa du vandenynai (Atlanto ir Arkties) ir keturios jūros (Baltijos, Šiaurės, Viduržemio ir Juodoji). Ji turi daugiau jūros negu sausumos, ir tai yra didžiausia pasaulio jūrinė teritorija, kurioje yra apie 1 200 uostų.

Jūrų teisės konvencijoje nustatytas pakrantės valstybių teises ir pareigas galima nagrinėti kaip joms suteikiamas išskirtinės ekonominės zonos, teritorinės jūros ir kontinentinio šelfo atžvilgiu. Nedidelę dalį sudaro pakrantės valstybės teisės jos gretutinėje zonoje.

Dauguma pakrantės valstybių teisių suteiktos jos išskirtinėje ekonominėje zonoje. Čia ji turi suverenias teises specialiems tikslams, tačiau neturi suvereniteto, kurį būtų galima palyginti su tuo, kokį ji turi savo teritorijoje ar teritorinėje jūroje; greičiau ji turi – neviršijant Konvencijos nuostatų – suverenias teises, susijusias su ištekliais ir jurisdikcija, statinių, jūros mokslinių tyrimų ir jūros aplinkos apsaugos atžvilgiu. Suteikdama šias teises, Konvencija taip pat nustato pakrantės valstybėms tam tikrą atsakomybę ir pareigas.

Konvencijoje (60 straipsnyje) numatyta, kad pakrantės valstybė nustato leistinus gyvųjų išteklių sugavimo išskirtinėje zonoje kiekius ir savo pajėgumus gaudyti gyvuosius išteklius išskirtinėje ekonominėje zonoje (62 straipsnis). Pakrantės valstybės įpareigojamos keistis atitinkama moksline informacija dėl žuvų išteklių ir jų išsaugojimo (Konvencijos 61 straipsnis).

Tarptautinis jūros erdvių teisinis režimas daugybę dešimtmečių – nuo pirmų pastangų reglamentuoti jį ir atskiras jo sritis tarptautiniu ar regioniniu mastu iki tų pastangų kulminacija tapusios universalios Jūrų teisės konvencijos priėmimo ir vėliau – rėmėsi tarptautinėmis universaliomis ar specialiomis sutartimis, bendradarbiavimu regionuose ar specialių organizacijų ,,rėmuose“. Jūros erdvių teisinį režimą ir įvairius jo aspektus reglamentuoja daugybė tarptautinių sutarčių, kurių daugumos pagrindu yra Jūrų teisės konvencija: ar būtų priimtos 1958 m. Konvencijos nuostatų pagrindu ar tiesiog plėtotų jos principus, tarptautinės jūrų teisės sutartys visais atvejais tiesiogiai ar netiesiogiai yra sąlygotos ar įtakotos 1958 m. Konvencijos ar kitaip susijusios su ja. Tačiau Jūrų teisės konvencija, visuotinai reglamentuodama jūrų teisės klausimus, kalbėdama apie tarptautines pastangas, įsipareigojimus ir veiksmus, dėl daugelio klausimų numato bendradarbiavimą regionų lygmenyje, ypač kai regiono valstybės yra uždaros ar pusiau uždaros jūros pakrantės valstybės. Konvencijoje gana dažni ,,regionas“, ,,regioninis lygmuo“ ir susijusių sąvokų paminėjimai faktiškai prilygsta ne daugiau, kaip kai kurių Konvencijos nagrinėjamų problemų regioninio sprendimo, atsakant į funkcinius poreikius, pageidavimo, galimybės ar net būtinybės, pripažinimui. Remdamasi 1958 m.Ženevos Konvencijoje įtvirtintomis taisyklėmis, pakrantės valstybė savarankiškai nustato bazines linijas. Valstybė turi jas fiksuoti jūriniuose žemėlapiuose ar geografinių koordinačių sistemoje ir deponuoti Jungtinių Tautų Generaliniam sekretoriui (Konvencijos 16 straipsnis). Valstybių praktikoje pastebima, kad brėždamos bazines linijas, jos smarkiai nukrypsta nuo 1958 m. Konvencijos 7, 9 ir 10 straipsniuose nustatytų sąlygų; o taip pat pastebimas pažeidimas reikalavimo, kad bazinės linijos nenutoltų nuo bendros kranto krypties.

  • Teisė Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 15 puslapių (2914 žodžių)
  • Kolegija
  • Teisės referatai
  • Microsoft Word 40 KB
  • 1982 m. jūrų teisės konvencija
    10 - 9 balsai (-ų)
1982 m. jūrų teisės konvencija. (2015 m. Lapkričio 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/1982-m-juru-teises-konvencija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 06:07