Agronomijos pagrindai


Žemės ūkio konspektas. Įvadas. Dirvožemio susidarymas. Uolienų dūlėjimo procesai. Bendrieji dirvodaros procesai. Dirvožemio profilis. Dirvožemio fizikinės ir cheminės savybės. Granuliometrinė dirvožemio sudėtis. Dirvožemio humusas. Dirvožemio vanduo, oras ir kt. Savybės. Dirvožemio klasifikacija. Dirvožemio klasifikaciniai vienetai. Lietuvos dirvožemių grupės. Dirvožemio gerinimo priemonės. Dirvos tręšimas. Dirvožemio struktūra, dirvožemio savybės, humusas. Dirvožemio parinkimas augalų auginimui. Augalų augimo sąlygos šviesa, šiluma, vanduo, dirvožemio oras, maisto medžiagos. Pagrindinis ir priešsėjinis žemės dirbimas. Žemės dirbimo uždaviniai. Žemės dirbimo būdai. Dirvų kalkinimas. Sėjomainos ir jų rotacijų sudarymas. Sėjomainos sąvoka. Pasėlių struktūra. Priešsėlių parinkimas. Trąšų klasifikacija ir augalų tręšimas. Mineralinės ir organinės trąšos. Trąšų klasifikacija, formos, tręšimo būdai. Sėklų paruošimas sėjai ir sėja. Sėklos kokybė. Sėklos paruošimas sėjai. Sėjos būdai, sėklos įterpimo gylis. Piktžolės ir jų naikinimas. Piktžolių žala. Piktžolių dauginimas, paplitimas, klasifikacija. Piktžolių naikinimo būdai. Herbicidai. Lauko augalų pasėlių priežiūra. Pasėlių priežiūros uždaviniai. Lauko kultūros ir jų priežiūra. Želdiniams tinkamų daugiamečių žolių auginimo technologija. Miglinės (varpinės) daugiametės žolės. Pupinės (ankštinės) daugiametės žolės. Daugiamečių žolynų priežiūra. Žemės darbų kokybės nustatymas. Informacijos šaltiniai.


E horizontai yra susidarę po O ar A horizontu, virš B horizonto. Tai balkšvos spalvos jauriniai (išplautieji) horizontai, iš kurių išplauti judrioji geležis, humuso junginiai, molio dalelės.

B horizontai ar sluoksniai (įplautieji) susidaro po O, H, A ar E horizontais. Šiuose horizontuose susikaupia medžiagos, įplautos iš virš jų esančių horizontų.

C horizontai ar sluoksniai priskiriami dirvodarinei uolienai, kuri susidarė geologinių procesų metu. Šiuose horizontuose dažnai randami įvairaus dydžio akmenys, žvyras ir kitos dirvodarinės uolienos.

R sluoksniai yra slūgsantys ar į žemės paviršių išeinantys paklotinės uolienos klodai: klintys, dolomitai, gipsai, granitai ir kt. Apskritai, horizontai gali turėti vieni kitų savybių, todėl jie žymimi mišriais simboliais – AE, AB ir kt.

Mineralinė dalis sudaryta iš dirvožemio skeleto ir smulkžemio. Dirvožemio skeletas – tai dalelės, didesnės nei 2 mm. Smulkžemis sudarytas iš smėlio, dulkių ir dumblo dalelių. Smėlio dalelės yra 2–0,05 mm dydžio, dulkių dalelės yra 0,05–0,002 mm dydžio, o molio dalelių skersmuo yra mažesnis nei 0,002 mm. Molio dalelės turi didelį paviršiaus plotą, todėl gali išlaikyti daugiau vandens ir maisto medžiagų nei didesnės smėlio dalelės.

Organinė dalis. Dirvožemio organinė medžiaga, kuri paprastai sudaro ne daugiau kaip penkis procentus dirvožemio masės, yra viena svarbiausių dirvožemio sudedamųjų dalių lauko augalų ekosistemoje. Organinėje medžiagoje apie 80–85 proc. sudaro humusas, apie 10–15 proc. augalų šaknys ir apie 5 proc. gyvieji organizmai.

Augalų šaknys sudaro pagrindinį energijos šaltinį dirvožemio organizmams. Šalia jų net iki 1000 kartų yra didesnis mikroorganizmų tankumas.

Makrofauna. Vorai – nariuotakojai, minta vabzdžiais, žemės ūkio kenkėjais, reguliuoja jų populiacijų dydį. Jų yra apie 40 tūkst. rūšių visame pasaulyje. Vabzdžiai – skruzdėlės, kamanės ir jų lervos – minta dirvožemio augalinėmis liekanomis, jas smulkina, permaišo su dirvožemio mineraline dalimi. Vabzdžiai atlieka didelį mechaninį darbą.

Stuburiniai. Iš jų aktyviausiai dirvą veikia graužikai – kurmiai, pelės, švilpikai, pelėnai ir kiti. Jie kasa urvus, permaišo viršutinius dirvožemio horizontus su podirviniais. Kurmio daroma žala - minta sliekais.

Granuliometrinių dirvožemio dalelių klasifikacija (FAO-UNESCO 1974; 1990; Motuzas ir kt., 2009)

Sunkiuose dirvožemiuose vyrauja smulkios frakcijos, ypač molio. Tokie dirvožemiai yra sunkūs priemoliai ir moliai. Pagal granuliometrinę sudėtį geriausiais pripažįstami lengvo ir vidutinio sunkumo priemoliai. Juose būna geriausias vandens ir oro režimas, gali susidaryti patvari struktūra. Šie dirvožemiai nėra per daug rišlūs ir juos palyginti lengva įdirbti. Sunkaus priemolio ir molio dirvožemiai prastai praleidžia vandenį, džiūdami tampa rišlūs ir kieti. Lyginamasis pasipriešinimas žemės dirbimo mašinoms yra didelis, todėl jie priskiriami sunkiai įdirbamų dirvožemių grupei. Priesmėlio dirvožemiai yra vidutinio derlingumo, o smėliai – nederlingi, tačiau jie visada purūs, ne per drėgni, mažesnio lipnumo. Tokius dirvožemius pavasarį galima anksčiau įdirbti.

Metinis augalų biomasės prieaugis ir nuokritų masė įvairiose klimatinėse zonose gali būti nuo 1,0 iki 24,5 t ha-1. Pavyzdžiui, kaupiamieji augalai (bulvės, runkeliai, kukurūzai) kasmet dirvožemyje palieka 2-3 t ha–1, o daugiametės žolės – 7-9 t ha-1 sausosios medžiagos. Organinės medžiagos irimas – ilgas ir sudėtingas mechaninių, biologinių ir cheminių reiškinių procesas. Bakterijos aktyviai ardo ląstelieną ir angliavandenius, aktinomicetai – pektinines medžiagas, celiuliozę, riebiąsias rūgštis, grybai – ligniną ir taninus, dirvožemio gyvūnai – smulkina augalines liekanas ir daro jas tinkamesnėmis ardyti mikroorganizmams. Bakterijos, aktinomicetai, bestuburiai gyvūnai ir augalai dirvožemyje pagausina fermentų, kurie daugelį kartų paspartina organinės medžiagos irimo ir sintezės chemines reakcijas. Patys mikroorganizmai ir gyvūnai žūdami dirvožemyje pagausina vidutiniškai 100-200 kg ha-1 organinės medžiagos per metus.

Agronomijos pagrindai. (2014 m. Vasario 19 d.). http://www.mokslobaze.lt/agronomijos-pagrindai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 08:13