Aiškumas


Kalbos kultūros referatas. Aiškumas. Akyli būkime, vartodami įvardį. Venkime veikėją ir veiksmo objektą tame pačiame sakinyje reikšti tuo pačiu linksniu. Juo labiau aiškumo sumetimais vengtina kelių vienas nuo kito priklausančių daiktavardžio kilmininkų sandūra.


Kalbėdami turime stengtis dalyką padaryti aiškesnį, o ne jį aptemdyti. Šis reikalavimas kalbai keliamas visose jos vartojimo srityse: laikraščių informacijose, įstaigų raštuose, mokslo veikaluose, grožinėje literatūroje, publicistikoje.

Skaitymą jau sunkina nepakankamai akylas retesnių žodžių - siaurų tarmybių, archaizmų, mažai kam težinomų naujadarų - vartojimas.

Jis prisimerkė ir dar atidžiau įsistebeilijo, norėdamas suprasti, kas per vieni tie stiprūs, sportinės išvaizdos mažaūgiai gyslainiai, pasipūtę vyrai su akiniais, juodais kostiumais, cigarilėmis jeigu toks žodis būtinas, jį reikia aiškinti - į sakinį taip įausti, kad tučtuojau iškiltų aikštėn jo reikšmė ir nereikėtų skaitytojui spėlioti.

Akyli būkime, vartodami įvardį. Mat, įvardis yra tokia kalbos dalis, kuri daikto arba reiškinio ne pavadina vardu, o jį tik nurodo. Todėl, jį vartodami, klauskime save: ar skaitytojui (arba klausytojui) bus aišku, kuriai kitai sakinio daliai ši kalbos dalis atliepia: jonas puidokas netikėtai susitiko buhalterį dirvelę, ir jis jo nepasveikino. Kas ko nepasveikino? įvardžio dviprasmybes taisome įvairiai: asmeninį įvardį keičiame parodomuoju: jonas puidokas netikėtai susitiko buhalterį dirvelę, ir šis jo nepasveikino; su juo nepasisveikino. Įvardį keičiame daiktavardžiu: steponas stipriai apkabino karatajų. Iš jo akių pabiro ašaros. Iš kieno akių? Sakykime: iš draugo iš bičiulio, svečio akių pabiro ašaros. Asmeninį įvardį papildome pažymimuoju: elžbieta nugali mariją, bet moraliai ji nugalėta (= ji pati nugalėta).

Aiškumas. (2010 m. Kovo 03 d.). http://www.mokslobaze.lt/aiskumas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 05:21