Altorių šešėly interpretacija


Altoriu sesely analize. Altoriu sesely vertybes. Altoriu seseliai analize. Vincas mykolaitis putinas altorių šešėly analize. Altoriu sesely rasinys. Altoriu sesely analize ir interpretacija. Putinas altoriu sesely vertybes. Liudo vasario charakteris. Altoriu sesely vienatve. Vincas mykolaitis putinas altorių šešėly vertybes.

Lietuvių interpretacija. Xxa. pradžios rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ – psichologinis intelektualinis realistinės prozos kūrinys, kartu turintis ir lyrizmo. Tai ne tik pasakojimas apie Liudo Vasario gyvenimo dilemą – nesuderinamumą tarp poeto ir kunigo pašaukimų, bet ir žmogaus psichologinių problemų, pastangų suvokti save, savo vertybes, sprendimas, dvasinio gyvenimo atvėrimas, galimybė pamatyti žmogų tarsi iš vidaus. Romanas sudarytas iš trijų dalių – „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“ bei „Išsivadavimas“, iš kurių kiekviena atskleidžia skirtingų Liudo Vasario gyvenimo etapų išgyvenimus.
Jau pirmoji ištraukos, kuri priklauso antrajai romano daliai, pastraipa atskleidžia tam tikras Liudo Vasario charakterio ypatybes, o ypač - atsiskyrėliškumą. Apie menišką, romantišką jauno žmogaus prigimtį išduoda pasirinkta poilsio vieta: „pasirinko vietą, iš kur buvo matyti ežerėlis“, „vietelė buvo jauki ir reginys gražus“. Širdžiai mielos aplinkos būtinumas byloja apie glaudų ryšį su gamta, su grožiu – vieta pasirinkta neatsitiktinai. „Štai pagaliau jis vienų vienas su savo mintimis ir savo atskiru pasauliu“ – įrodo tai, kad Vasaris vertina vienatvę teigiamai, mėgsta ramybę, tylą. Vedamas savo polinkių, Liudas Vasaris džiaugiasi, kad „ jis gali dabar į tą pasaulį pažvelgti ir jame pats su savimi pabūti – niekas jo nepasaugos, niekas nesutrukdys“. Laikas sau, savo erdvėje – vertybė: „tokiais momentais Vasaris jausdavosi (..) pasiekęs savo paties žmigiškąją prasmę“, „jusdavo save patį kaip kokią nepaliestą versmę“. Apmąstymų ir savianalizės momentų romane yra daugiausiai, o tai rodo, kad Liudas Vasaris – vienišius mąstytojas.
Ištraukoje paliečiama ir svarbiausia romane keliama problema, pagrindinis Liudo Vasario sielos skaudulys – susikertantys kunigo ir poeto keliai. Tais momentais, skirtais sau, jis nuplaudavo per dienas susikaupusį kartumą, kurį skatino nusižeminusio kunigo pareigos. Likęs vienas, Vasaris negalėjo mąstyti apie nieką kitą – mintis užimdavo abejonės, stiprėjančios su kasdiena: jis nejuto jokios meilės savos pareigoms. Ir tas šventas darbas, duonos ir vyno vertimas Kristaus kūnu ir krauju, nuodėmių atleidimas, Dievo malonės dalijimas – tai nuspalvinimas dailiomis spalvomis tų dalykų, kurie Vasario šaltumo apsuptyje visiškai netenka prasmės: „ne, tai turbūt negalimas daiktas“. Jam, kūrybiškos sielos žmogui, kunigo gyvenimas neteikė jokio dvasinio peno. Su tuo galime surišti ir ištraukos paantraštę“ „kadangi per daug esu nusikaltęs..“. Liu

Altorių šešėly interpretacija. (2012 m. Balandžio 20 d.). http://www.mokslobaze.lt/altoriu-sesely-interpretacija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 22:51