Anaerobinių zonų Baltijos jūroje priklausomybė nuo vandens apykaitos su Šiaurės jūra


Aplinkos referatas.

Klaipėdos universitetas. Anaerobinių zonų baltijos jūroje priklausomybė nuo vandens apykaitos su šiaurės jūra. Darbo objektas. Darbo tikslas. Darbo uždaviniai. Literatūros apžvalga Deguonies reikšmė vandens telkiniuose. Baltijos jūros geografiniai - fiziniai ypatumai. Temos ištirtumas. Analitinė dalis. Baltijos jūros vandens apykaitos analizė. Baltijos jūros vandens storymės stratifikacijos vertinimas. Anaerobinių zonų Baltijos jūroje pasikirstymo analizė. Literatūros sąrašas.


Baltijos jūra yra itin jauna, viduržemyninio tipo jūra. Dėl apriboto ryšio su Pasauliniu vandenynu bei didelės gėlo vandens prietakos – Baltija yra antras pagal dydį pasaulyje druskėto vandens telkinys.

Vandens apykaita Baltijoje yra itin lėtas procesas, trunkantis 20 – 30 metų (Grybauskienė, 2008). Tai lemia jūros uždarumas bei seklūs ir siauri Danijos sąsiauriai. Per juos Baltija susilieja su Šiaurės jūra, kuri turi itin didelę reikšmę Baltijos vandens apykaitai (Ruskule, 2008). Vandens ir deguonies atsargų atsinaujinimas vyksta tik dėka Šiaurės jūros įtekėjimų, kurie juda giliausiais jūros sluoksniais.

Svarbu tai, kad Baltijos jūros vietovėse, kur vyrauja dideli gyliai – vandens storymė yra stratifikuota. Čia formuojasi haloklino ir termoklino barjerai, kurie neleidžia gilumiam vandeniui maišytis su paviršiniu, todėl gilesni sluoksniai nepraturtinami deguonimi (Olenin ir kt., 2012).

Didelė problema ir ta, kad Šiaurės jūros įtekėjimų skaičius per pastaruosius dešimtmečius ženkliai sumažėjo – Baltijos centrinės dalies dugne nuolat trūksta deguonies. Dėl to čia vystosi tik anaerobinės gyvybės formos, o tokios zonos vadinamos „bentosine dykuma“.

Anksčiau manyta, kad bedeguonių dugno zonų plitimas yra glaudžiai susijęs su ūkine veikla, kuri Baltijoje sukelia eutrofikaciją. Tačiau mokslininkams atlikus išsamesnius tyrimus, nustatyta, kad anaerobinių zonų atsiradimas yra būdingas Baltijos jūrai reiškinys, kuris yra ne žmogaus ūkinės veiklos padarinys, bet gamtinių ir antropogeninių veiksnių sąveikos rezultatas (Lietuvos Baltijos..., 2008).

Darbo objektas:

Darbo tikslas:

įvertinti anaerobinių zonų Baltijos jūroje priklausomybę nuo vandens apykaitos su Šiaurės jūra.

Darbo uždaviniai:

Išanalizuoti Baltijos jūros vandens apykaitos procesą.

Įvertinti Baltijos jūros stratifikaciją.

Išanalizuoti anaerobinių zonų pasiskirstymą Baltijos jūroje.

Vandens telkiniuose, taip pat kaip ir atmosferoje, deguonis turi didžiulę reikšmę gyvajai gamtai. Įvairiems organizmams: žuvims, vabzdžiams, moliuskams ir kitiems hidrobiontams pakankamas ištirpusio deguonies kiekis vandenyje – būtinas jų normaliam metabolizmui bei išlikimui.

Reikia paminėti tai, kad optimalus deguonies rėžimas skirtingoms rūšims yra įvairus. Vienoms iš jų reikia didesnės koncentracijos, kitoms – užtenka minimalios. Biocenozės pasiskirstymą pagal ištirpusį vandenyje deguonies kiekį galima apibrėžti taip:

0-2 mg l-1 – deguonies kiekis nepakankamas gyvybei egzistuoti;

2-4 mg l-1 – gyventi gali tik keletas žuvų ir vabzdžių rūšių;

4-7 mg l-1 – priimtinos sąlygos daugeliui šiltųjų vandenų žuvų;

7-11 mg l-1 – geros sąlygos didžiajai daugumai žuvų rūšių (Jones, 2011).

Baltijos jūra yra vienas iš didžiausių pasaulyje apysūrio vandens telkinių, išsidėstęs tarp 53° ir 66° šiaurės platumos bei 20° ir 26° rytų ilgumos. Jūrinis plotas užima daugiau nei 415 000 km2, ir susilieja su Kategatu per Oresundo, Didžiojo ir Mažojo Beltų sąsiaurius.

Su Šiaurės jūra Baltija jungiasi Kylio kanalu, o su Baltąja – Volgos upe ir kanalu. Su Kaspijos ir Juodąja jūromis – Volgos – Baltijos ir Volgos – Dono kanalais.

Giliausia Baltijos jūros vieta yra Landsorto įduba (iki 459 m). Be jos esama ir daugiau gilių įdubų: Boteno (294 m.), Gotlando (249 m), Kvarkeno (233 m) ir kitos (Grybauskienė, 2008).

Baltija yra gana nedidelio tūrio jūra, turinti pakankamai didelį baseiną. Į ją įteka apie 250 upių, kurių baseinas yra 4 kartus didesnis nei pačios Baltijos plotas. Be to, į atskiras jūros dalis atnešamas skirtingas kiekis vandens. Didelė gėlo vandens prietaka daro įtaką jūros druskingumui, todėl kai kuriose įlankose ar lagūnose vanduo yra gėlas. Reikia paminėti tai, kad didžiulę reikšmę druskingumui turi Šiaurės jūra. Iš čia atiteka sūrus vanduo, kuris plūsta dugnu į Baltiją, o mažiau sūrus – paviršiumi į Šiaurės. Dėl tokio vandens judėjimo Danijos sąsiauriuose vandens druskingumas gali siekti 35 ‰, šiaurės ir rytų kryptimis – mažėti, o įlankose, užutekiuose ir lagūnose, kaip jau anksčiau minėta, gali būti ir visai gėlas (Olenin ir kt., 2012; Baltic marine...,1986).

  • Aplinka Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 16 puslapių (3243 žodžiai)
  • Universitetas
  • Aplinkos referatai
  • Microsoft Word 2301 KB
  • Anaerobinių zonų Baltijos jūroje priklausomybė nuo vandens apykaitos su Šiaurės jūra
    10 - 3 balsai (-ų)
Anaerobinių zonų Baltijos jūroje priklausomybė nuo vandens apykaitos su Šiaurės jūra. (2016 m. Balandžio 19 d.). http://www.mokslobaze.lt/anaerobiniu-zonu-baltijos-juroje-priklausomybe-nuo-vandens-apykaitos-su-siaures-jura.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 18:29