Anglijos užsienio politika XIX amžiuje


Istorijos konspektas. Anglijos užsienio politika XIX. pabaigoje – XX. pradžioje.


Turėdama galingiausią pasaulyje pramonę, nebesutalpindama žemių bei kapitalų, Jungtinė karalystė 1870 m. jau buvo pribrendusi imperializmui.

Didžioji Britanija kontroliavo šiaurinius ir pietinius Afrikos rajonus. Jos tikslas buvo sukurti vientisą kolonijinę imperiją nuo Egipto iki Gerosios Vilties kyšulio Pietų Afrikoje (“Nuo Keiptauno iki Kairo”). Daugelyje vietų imperealistai susidūrė su stipriu pasipriešinimu. Zulusai pietinėje Afrikos dalyje ir ašančių bei fulamų karalystės dabartinėje Ganoje ir Nigerijoje smarkiai priešinosi britams. Afrikoje daugelis kraštų buvo paversti grynosiomis kolonijomis, kurias tiesiogiai valdė Anglija. Bet kai kurios teritorijos buvo vadinamos protektoratais ir valdomos netiesiogiai, pavyzdžiui Egiptas. Galima

išskirti tris Afrikos kolonizavimo formas: kascesinės, naujakurių ir prekybinės kolonijos. Kascesinės kolonijos dažniausiai sudarė prielaidas susikurti naujakurių kolonijoms. Sesilis Rodesas, vienas iš pagrindinių britų Pietų Afrikos kompanijos savininkų, gavo koncesiją iš karalienės Viktorijos mineralų paieškoms. Kompanija turėjo nuosavą samdomą kariuomenę, kuri malšino afrikiečių pasipriešinimą.

Žemė buvo atimta iš afrikiečių ir išdalyta baltiesiems naujakuriams, o naujoji kolonija pavadinta Rodezija (dabar Zimbabvė ir Zambija). Prekybinis kolonizavimas reiškė, kad afrikiečiai buvo priversti tiekti specialias žaliavas britų prekybos kompanijoms. Tokia sistema buvo įvesta Gnoje ir Nigerijoje.

  • Istorija Konspektai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 2 puslapiai (765 žodžiai)
  • Istorijos konspektai
  • Microsoft Word 6 KB
  • Anglijos užsienio politika XIX amžiuje
    10 - 5 balsai (-ų)
Anglijos užsienio politika XIX amžiuje. (2016 m. Sausio 17 d.). http://www.mokslobaze.lt/anglijos-uzsienio-politika-xix-amziuje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 02:25