Anglų romantizmo specifiniai bruožai


Lietuvių konspektas. Anglų romantizmo specifiniai bruožai. Prancūzų romantizmo charakteristika. Rusų romantizmas. Amerikiečių romantizmo bruožai , formavimosi sąlygos.


Anglų romantizmas, kaip ir Vakarų Europos romantinis sąjūdis, išpažino tas pačias idėjines bei estetines nuostatas, puoselėjo tą pačią poezijos, gamtos ir jos santykio su individu bei poetinės vaizduotės koncepciją, tą patį poetinį stilių. Anglų romantizmo pradžia siejama su Prancūzų Revoliucija bei Williamo Wordswortho ir Samuelio Colerige’o „Lyrinių baladžių” pirmosios laidos pasirodymu 1798 metais. Romantinis periodas truko Anglijoje tris pirmuosius XIX amžiaus dešimtmečius, vėliau jį pakeitė realizmas. Romantinės ideologijos įkvėpėja, lygiai kaip ir Vokiečių romantizme, buvo Prancūzų Revoliucija. Williamas Hazlittas savo „Paskaitose apie anglų poetus” (1818) aiškiai susiejo Prancūzų Revoliuciją ir naująją anglų poeziją. Tačiau didieji romantinės literatūros pavyzdžiai buvo parašyti visgi ne didžiojo Prancūzų Revoliucijos entuziazmo periodu, bet būtent nusivylimo ir rezignacijos laikotarpiu.

Anglų romantizmas taip pat atsirado kaip reakcija į klasicizmo bei švietimo nuostatas, estetinius kanonus ir dogmas. Ypatingą reikšmę anglų romantikai skyrė vaizduotei, individo asmeninei patirčiai, subjektyvybės laisvei, dvasinei realybei, jausmo bei gamtos ryšiui, pastarasis ryšys skatina meditatyviąją poeziją, kontempliaciją (didelis susikaupimas, susitelkimas, susimąstymas). Romantizmas taip pat kaip ir Vokietijoje čia paneigė tradicines literatūros formas, turėjo reikšmės siužetinei medžiagai ir stiliui. Antroji “Lyrinių baladžių” laida galioja ir kaip romantinis anglų manifestas (1800). Pratarmėje Wordsworthas pasmerkė poetinę klasicizmo retoriką ir ragino rašyti apie kasdieninį gyvenimą neįmantria paprastų žmonių kalba. Šitaip jis pažeidė pagrindinę klasicizmo taisyklę, draudžiančią derinti “aukštuosius” ir “žemuosius” žanrus, kurie taip pat klasicizmo estetikoje turėjo ir savitą tik jiems būdingą “aukštą” ir “žemą” stilių.

Kitas bruožas, priartinantis anglų romantizmą vokiškajam yra naujos sferos – transcendencijos – įvedimas į literatūrą, kas anksčiau buvo būdinga išskirtinai sakraliniams žanrams (pvz. misterijoms). Antgamtinės transcendencijos sfera aptinkama tokių anglų romantikų kūryboje, kaip Williamo Blake’o, Williamo Wordswortho bei Percy’io Bysshe’io Shelley’io kūryboje. Čia įvedamas poeto-pranašo tipas, kuris ir yra vienintelis vizijų, vaizduotės generatorius. Ypač sudėtingas ir daugiaprasmis yra Blake’o ir Shelley’io romantinis simbolizmas, kylantis iš specifinės pasaulėjautos, kurioje daiktai ir reginiai įgauna savitą, ypatingą reikšmę, toli prašokančią jos fizinių ypatybių bei materijos ribas.

Tai, kas būdinga tematiniu požiūriu anglų romantizmui, priklauso anglų tradicijai, yra jau 18 amžiuje generuota nelaimingų vaikų, varguolių ir atstumtųjų, senukų tema. Čia atsiranda lyrinė gaida, kuria simpatizuojama atstumtajam visuomenės sluoksniui. Šiems herojams paprastai būdingas moralinis tyrumas, negailestinga gyvenimo tėkmė apibūdinama lemtimi, itin daug dėmesio skiriama lyriniams herojaus bei gamtos sąryšio aprašymams, kurie nusakomi kaip tobulo santykio dermė. Ši tema keliauja toliau į anglų realizmą, jis akcentuoja kiek kitą problematiką, t. y. socialinį nuskriaustojo statusą, jo santykį su miesčioniškąja bei lordų visuomene.

Fundamentali romantizmo idėja – naujas požiūris į žmogaus vietą gamtoje, į gamtos ir žmogaus tarpusavio ryšį. Gamta nustoja romantikams būti objektyvi nuo patiriančiojo subjekto atskirta tikrove, ji, natura, tampa nesutepto žmogaus prigimties modusu, kuris iškyla kaip prieštara civilizacijai, miestui. Ypač Wordsworthas ištobulino individo susiliejimo su gamta motyvą, leidžiantį kalbėti apie tam tikrą panteizmą romantikų kūryboje. Gamta išprovokuoja subjektyvius lyrinio subjekto jausmus, kurie ir tampa neginčytinu asmenybės autentiškumo matu (plg. su subjektyvybės idealizacija vokiečių romantikų kūryboje).

Kitas bendras tiek anglų romantizmui, tiek vokiečių romantikams motyvas yra jaunystė, kuri pasižymi iš esmės didesne išmintimi, nei senatvė, nes 1) jaunas žmogus yra arčiau prigimties, civilizacijos poveikis vis dar yra minimalus. Antra, 2) jo vaizduotės galia yra intensyvesnė, nei senų žmonių, ilgainiui prarandančių bet kokį tikėjimą savimi ir pasauliu. Jaunam žmogui yra būdingos gilesnės įžvalgos, nei seno žmogaus sąmonėje, kuriai būdingas tam tikras trafaretizmas. Išsamų jaunystės aprašymą, įvairius jos būvimo-pasaulyje modusus nagrinėja Wordsworthas savo “Preliudijose” (parašytos 1799-1805).

Anglų romantizme racionalus intelektas paneigiamas, akcentuojamas spontaniškasis, instinktyvusis, pasąmoninis pradas. Iš visų anglų romantikų labiausiai Coleridge’ą domino kertinė filosofijos problema – objektyvios realybės ir individo subjektyvaus suvokimo santykis. Savo autobiografiniame, filosofiniame veikale “Biographia Literaria” (1817) Coleridge’as išdėsto individualią vaizduotės teoriją, kuri turėjo milžiniškos įtakos literatūros teorijai ir kritikai. Poetas išskiria pirminę, antrinę vaizduotę ir fantaziją. Pirminė vaizduotė apibūdinama kaip gyvybinė jėga ir viso žmogiškojo suvokimo variklis. Antrinė vaizduotė – tai kūrybinė galia, susintetinanti ir naujomis formomis perteikianti patirtį, o fantazija paprasčiausiai naudojasi prisiminimais, įspūdžiais, aiškiai nustatytomis ir apibrėžtomis kategorijomis. Taigi pirminė vaizduotė, anot Coleridge’o, nėra vien tik gamtos imitavimas pagal klasicistines švietėjiškas taisykles, bet remiasi subjektyvumo ir objektyvios realybės sąveika. Vadinasi, poeto vaidmuo – kurti, ne imituoti.

  • Lietuvių kalba Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 10 puslapių (4310 žodžių)
  • Lietuvių konspektai
  • Microsoft Word 23 KB
  • Anglų romantizmo specifiniai bruožai
    10 - 8 balsai (-ų)
Anglų romantizmo specifiniai bruožai. (2015 m. Birželio 06 d.). http://www.mokslobaze.lt/anglu-romantizmo-specifiniai-bruozai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 04:26