Antika konspektas (2)


Lietuvių konspektas.

Graikų mitologija Olimpo panteono dievai bei jų funkcijos. Graikų mitologija Olimpo panteono dievai ir jų funkcijos. Homero klausimas ‘ Aubignaco teiginiai. . Wolfo teorija , analitikai ir unitarai , „ branduolio “ teorija kompiliacijos teorija. Homero klausimą. „ Branduolio “ teorija. Homero poemų kompozicija , veikėjų charakterių kūrimo principai , kalbos meninės ypatybės remtis skaitytomis Iliados ir Odisėjos giesmėmis. Herojiniais epais. Herojiniai epai. Homeras „ Iliada “. Homeras „ Odisėja “. Didaktinis epas ir jo poetikos ypatumai remiantis Hesiodo „ Darbai ir dienos “. Didaktinio pamokomojo žanro. Archajinio laikotarpio lyrikos klasifikacija. Elegijos ir jambo ypatumai kilmė pagrindinės temos ir autoriai. Galima išskirti dvi graikų lyrikos rūšis dainuojamąja ir deklamuojamąja. Jambas kilęs iš derliaus švenčių. Monodinės lyrikos specifika. Alkajo ir Sapfo kūrybos motyvai , stiliaus , kalbos , metrikos ypatybės. Anakreonto lyrikos ypatumai. Dainos melika . Monodinė , arba solinė , lyrika. Anakreontine poezija. Chorinė lyrika genezė , pagrindiniai tipai ir autoriai. Lyriniai eilėraščiai. Pagrindinės dramos kilmės teorijos , graikų teatro modelis , tragedijos struktūra. Dramos kilmė. Teatro įranga ir vaidinimų organizavimas. Dramų tragedijų sandara. Aischilas trilogija „ Orestėja “ kaltės ir visuotinio teisingumo idėja , charakterių kūrimo ypatumai , stilius , kalba. Sofoklis dramaturgijos naujovės , pareigos samprata tragedijoje „ Antigonė “, kaltės ir atsakomybės problema tragedijoje „ Karalius Oidipas “. Oidipas karalius. Euripidas dramų novatoriškumas , dviejų pasaulėžiūrų susidūrimas tragedijoje „ Bakchantės “. Senoji antikinė komedija susiformavimas , specifika , struktūra. Senoji graikų komedija. Senosios antikinės komedijos dalys Prologas.


Antikinė literatūra – tai graikų ir romėnų literatūra. Chronologinės ribos IX-IVX a. pr. Kr. Iki III-IV a. pr. Kr. Romos imperijos žlugimo data – 476 metai, todėl manoma, kad kartu su Romos imperija nustojo kurtis antikinė literatūra. Po to prasideda viduramžiai. Antikoje formuojasi toks mokslas, kaip literatūros teorija, jos dėka turime tokias sąvokas, kaip epas, lyrika, tragedija, komedija ir t.t. Istorijos mokslas susikuria gyvuojant antikai. Istorijografija buvo rašoma su menine raiška. Retorika susijusi su antika, nes tais laikais buvo labai svarbūs oratoriniai sugebėjimai. Atėnuose kalbos menas tampa svarbiausiu išsilavinimo tašku. Filosofija kuriasi VI a. pr. Kr., ji susijusi su gamtos mokslais, jiems rūpi klausimas iš kur atsirado pasaulis. Filologija formuojasi Aleksandrijoje III a. per. Kr. Gramatika formavosi kartu su filologija.

Graikų literatūra skirstoma į raidos etapus:

Archainė literatūra: IX-XIII am per. Kr. Iki VI per. Kr. Jam priklauso Homero epai (pirma pusė), lyrika (antra pusė).

Klasikinė literatūra: nuo V a. per. Kr.-IV a. per. Kr. Iki 338 metų per. Kr. Tai yra aukščiausio atėnų meno pakilimo laikotarpis. Šiuo laikotarpiu Atėnai tampa kultūros centru. Pirmoje pusėje vyrauja drama, antroje – meninės prozos formavimosi etapas.

Helenizmas (helėnizmas): IV a. per. Kr. Pabaiga – I a. per. Kr. Šiam laikotarpiui įtaką daro Aleksandro didžiojo užgrobimai bei rytų kultūra. Aleksandras didysis, būdamas makedonas, supranta, kad šalies kultūra yra svarbi, dėl to nenaikino jos užkariautose teritorijose, o jas puoselėdavo. Helėnais save vadino graikai. Žanrai: naujoji komedija ir aleksandrinė poezija (kilo pavadinimas nuo Aleksandrijos miesto Egipte).

Romėnų imperijos laikotarpis (arba graikų literatūra Romos imperijoje). I a. per. Kr. Pabaiga – III arba V a. po Kr. Graikai buvo romėnų valdžioje, tačiau buvo veikiami romėnų tendencijų dėl to gavosi kultūrų sąlyčiai.

Mitai – žodinė, liaudies kūryba, padavimai apie dievus ir herojus, visuma. Mitai, skirtingai nuo pasakų, vertinami ne kaip išmislas, o kaip realiai nutikę įvykiai.

Mitus randame antikinės literatūros kūriniuose (daugiausia Homero ir Hesiodo kūriniuose). Mitais pagrįsti didžiausi tragikų kūriniai.

Mitų randama ir filosofų kūryboje. Graikų gamtos filosofai aiškinosi, iš kur atsirado pasaulis. Pradžioj jie manė, kad pradžioje buvo chaosas, nieks nesisisteminta. Ją išjudina kosminė jėga – Erotas. Kai tai atsitiko atsirado dangus (Uranas) ir žemė (Gaja). Jie susituokė. Iš šios santuokos gimė vienaakiai milžinai Kiklopai ir šimtarankės pabaisos – Hekatonkheirai. Uranas savo vaikus nubloškė į Tartarą (giliausia požeminio pasaulio dalis). Jis taip pasielgia dėl to, kad bijojo, jog vaikai atims iš jo valdžią (antikoje labai svarbus valdžios pradas). Uranas ir Gaja susilaukė Titanų – šešių brolių ir šešių sesių. Broliai: Japetas, Kojas, Kryjas, Hiperijonas, Kronas ir Okeanas. Seserys: Foibė, Mnemosinė, Rėja, Tėja, Temidė ir Tetidė. Titanų Uranas nenubloškė. Titanai užaugo ir jauniausias iš jų - Kronas – iškastravo savo tėvą, kad nebesusilauktų daugiau vaikų, ir nupjautą organą išmetė į jūrą. Iš iškastruoto Urano kraujo jūroje gimė Erinijos (kraujo keršto deivės). Jos buvo trys: Alekto, Megaira ir Tisifonė. Erinijos gyveno tik po žeme. Urano nebėra, jis iškastruotas. Gaja lieka viena ir labai įsiunta, kad jos vyras neteko vyriškų galių, susituokė su Tartaru ir pagimdo pabaisą Tifoną (šimtagalvę pabaisą). Titanai ima viešpatauti žemėje (jos pirmosios tikros žemėje apsigyvenusios būtybės). Kronas vedė Rėją. Kronas žinojo tėvo pranašystę, kad jo paties vaikai gali užimti valdžią, dėl to savo gimusius vaikus suėsdavo. Rėjai buvo gaila vaikų ir kai gimė jauniausias sūnus Dzeusas, ji Kronui padavė akmenį, įvyniotą į medžiagą, o Dzeusą paslėpė Kretos saloje. Jį maitino ožka Amaltėja, o prižiūrėjo nimfos. Dzeusas išaugęs padarė tvarką: liepė tėvui atryti vaikus, o jų buvo penki: Poseidonas, Hadas, Hera, Demetra ir Hestija. Nebežinoma, kam priklauso valdžia. Titanai ir dievai pradeda karą dėl valdžios. Dzeusui padeda Kiklopai ir Hekatonkheirai. Kiklopai ir Hekatonkheirai nukala Dzeusui žaibus, o Poseidonui – trišakę. Hadui – šalmą, kuris darė jį nematomu. Dzeusas su pagalba nugalėjo Titanus ir išsiuntė juos į Tartarą. Dzeusas, su broliais ir seserimis, burtū keliu pasidalijo valdžią: Dzeusui – dangus ir žemė (tik jis negali valdyti likimo. Likimą valdo likimo deivės Moiros. Kloto verpia siūlą, jos sesuo Lachesė siūlą laiko, rankose gludina, o Atropė siūlą nutraukia.

Antika konspektas (2). (2016 m. Vasario 29 d.). http://www.mokslobaze.lt/antika-konspektas-2.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 07:59