Antikinės literatūros konspektas (graikų)


Filologijos konspektas. Graikų mitologija ir mitų tyrinėjimas. Homero klausimas. Homero „ Iliados “ ir „ Odisėjos “ kompozicija ir meninės ypatybės. Hesiodo kūryba. Didaktinio epo poetikos ypatumai. Elegija , jos kūrėjai , tematika pasaulietinė elegija Solonas , karinė – patriotinė elegija Teognidas , Tirtajas , meilės lyrika Mimnermas. Jambografų kūrybos ypatybės Archilochas , Hiponaktas. Monodinė lyrika. Alkajo , Sapfo , Anakreonto lyrikos motyvai , stilius. Chorinės lyrikos pradininkai , pagrindinės giesmių rūšys. Pindaro chorinė lyrika. Dramos kilmė. Dionisijos. Graikų teatras. Dvi teorijos. Drama kilo iš įvairių apeiginių , ritualinių veiksmų. Graikų dramą kildinančiu iš Dioniso švenčių giesmių ir dainų. Mažosios Dionisijos gruodžio – sausio mėn. Lėnajos sausio mėn. Aktorių kostiumai. Aischilas ir jo tragedijų meniniai principai. Maldautojos , Persai , Septynetas prieš Tėbus , Prikaltasis Prometėjas ir trilogija Orestėja Agamemnonas , Choėforos , Eumenidės. Prometėjas ugnianešys , Prikaltasis Prometėjas ir Išlaisvintasis Prometėjas. Prikaltasis Prometėjas. Įvedė antrąjį aktorių. Epirėmatinis dialogas. Veiksmo tempas yra labai lėtas. Deus ex machina. Nebylus sielvartas. Mokėjo sustiprinti įtampą prieš kulminaciją. Choras turi savo individualų charakterį. Stilius yra iškilmingas , paprastas. Kontrastingas vizualines dramos scenas. Patriotinius jausmus. Kovą prieš tironiją. Vienas aukščiausias dievas. Išspręsti tragedijos konfliktą. Pasaulio harmonija. Sofoklio tragedijų konfliktų esmė. Oidipo , Antigonės , Kreonto charakteriai. Antikoje nežinota nei literatūros teorijos termino “ konfliktas ”, nei kreipta dėmesio į patį reiškinį. Konflikto reiškinį. Georgas Hegelis. Normatyvinis herojus nugali. Oidipas karalius. Nėra kompromisų. Sofoklio dramoje herojus susiduria su abstrakčia jėga ir ją nugali.


klasikinė (olimpinė) – tamsiaisiais amžiais (XI–IX a. pr. Kr.), dievas vaizduojamas su žmogui būdingais bruožais (antropomorfizmas). Dievų buveine tampa Olimpo kalnas. Vėliau kuriami mitai apie herojus, kurie yra mirtingi, tačiau yra gimę iš dievų, vykdantys Dzeuso valią. Dievams priskiriami geri ir blogi bruožai, veiklos sritys.

helėnistinė – romėniškoje epochoje (IV a. pr. Kr.–V a. po Kr.). dominuoja metamorfozės, t. y. mitai apie pavirtimus (Narcizas, Echo, Lauras, Hiacintas, Arachnė etc.).

Graikiškai μῦθος – žodis, pasakojimas. Antikoje atsirado 3 mito koncepcijos:

Šie 3 požiūriai į mitą išsilaikė iki naujųjų laikų.

Mitas yra ritualas. (Šios teorijos pradininkas J.G.Frazeris. Mitas esąs atsiradęs iš ritualo ir jį aiškinąs. Pvz. Helenos pagrobimas yra ritualinis nuotakos (ar deivės) grobimas. Gali būti mitų, kilusių iš ritualų, ir ritualų, kilusių iš mitų, bet gali būti ritualų, neturinčių mitų, ir mitų, neturinčių ritualų. Taigi absoliutinti ritualo įtakos mitui nederėtų.)

Mitas yra struktūra. (Ši struktūra susideda iš tam tikrų vienetų — mitemų. Šios teorijos pradininkas C. Levy-Straussas į mitologiją žiūri kaip į kalbos ar muzikos analogą, taikydamas tą patį tyrinėjimo metodą, jis ieško dvinarių priešpriešų (viršus-apačia, virtas-žalias, gyvenimas- mirtis, vyras- moteris ir pan.) bei tarpinio elemento tarp opozicinių mitemų.)

Anglų mokslininkas T. Allenas 1924 m. surinko visus šiuos duomenis ir pateikė knygoje “Lives of Homer”, kurioje surašė, kas galėjo būti Homero tėvas (Apolonas, Telemachas, Meonas, Meletas etc.), motina (Kreteidė, Metidė, Kaliopė etc).

Senovėje 7 miestai ginčijosi dėl garbės būti Homero gimtine. Yra išlikusi tokia hegzametro eilutė:

Septyni miestai ginčydamiesi vadinas Homero tėvyne:

Kimė, Smirna, Chijas, Kolofonas, Pilas, Argas, Atėnai (“Palatino antologija”, XVI, 297-298).

Nors eoliečių tarmėje “homerais” yra vadinami visi aklieji, dabar Homero vardas laikomas tikriniu, reiškiančiu “įkaitas”, t. y. Mūzų įkaitas, sekantis paskui mūzas.

Dabar manoma, kad Homeras gyvenęs VIII a. pr. Kr., o visos biografijos parašytos ne ankščiau nei VI a. pr. Kr.

Pagal dabartinius dialektologinius antikos palikimo tyrimus labiausiai tikėtina Homero gimimo vieta yra Smirna (M. Azija).

“Homero klausimu” vadinama visuma problemų, susijusių su Homero asmenybe, “Iliados” ir “Odisėjos” autoryste.

Iki V a. pr. Kr. Homerui buvo priskiriami beveik visi Trojos ir kiti epai, himnai, poemos.

IV a. pr. Kr. Homeras dar buvo laikomas “Iliados” ir “Odisėjos” autoriumi.

III – II a. pr. Kr. Aleksandrijos gramatikai Aristofanas ir Aristarchas metodiškai tyrė Homero poemas, išleido kritinius Homero poemų leidinius, sutvarkė tekstus, kiekvieną poemą suskirstė į 24 knygas, kurias pavadino graikų alfabeto raidėmis: “Iliadą” – didžiosiomis, “Odisėją” – mažosiomis raidėmis.

Aristarcho parengti Homero kūrinių komentarai dabar vadinami scholijomis. Antikos laikais mokslininkai manė, kad netobulumai Homero epuose atsirado dėl to, kad Homeras neužrašė epų, o jo epus giedantys rapsodai iškraipė eilutes.

Antikoje Homeras buvo laikomas etalonu.

XVII a. (Klasicizmo laikotarpiu) Homeras jau nebuvo vertinamas. Epinės poezijos pavyzdžiu tapo Vergilijaus “Eneida”.

Homero “Iliada” buvo kritikuojama dėl netobulos kompozicijos, dėl vieningo plano ir pagrindinio herojaus nebuvimo.

XVIII a. buvo suformuotas vadinamasis “Homero klausimas”. Galima išskirti dvi skirtingas teorijas: analitinę ir unitarinę.

A) Vieningojo branduolio. Jos autorius G. Hermannas teigė, jog trumpa vieno poeto sukurta poemėlė buvusi aplipdyta kitų sukurtomis giesmėmis. B) K. Lachmanas suformavo giesmių teoriją: iš pradžių buvo 18 senųjų “Iliados” giesmių, kurios vėliau buvo papildytos. C) A. Kirchhoffas sukūrė kompiliacijos teoriją. Jis teigė, kad iš pradžių buvo daug mažų epų, kurie poetų vėliau buvo sujungti.

Visi moksliniai nesutarimai prasidėję jau antikos laikais buvo naudingi, nes:

1. davė pradžią daugeliui dabartinių literatūrologijos sričių (biografijos, tekstologijos, autentiškumo klausimams, interpretacijai);

2. Naujųjų laikų tyrimai paveikė kitas mokslines sritis ir paskatino gilintis į dalinius klausimus: liaudies dainas, kitų tautų liaudies epus, sakmių atsiradimą ir raidą, Homero dialektą.

3. Homero „Iliados“ ir „Odisėjos“ kompozicija ir meninės ypatybės.

“Iliada” – kovų dėl Trojos epas. Poetas aprašo ne visus 10 karo metų nuo graikų atvykimo iki miesto sugriovimo, o tik nedidelę tų įvykių dalį – dešimtuosius karo metus, iš viso 51 dieną.

  • Filologija Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 30 puslapių (12231 žodis)
  • Filologijos konspektai
  • Microsoft Word 86 KB
  • Antikinės literatūros konspektas (graikų)
    10 - 6 balsai (-ų)
Antikinės literatūros konspektas (graikų). (2015 m. Rugsėjo 30 d.). http://www.mokslobaze.lt/antikines-literaturos-konspektas-graiku.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 10:04