Anzelmo Dievo buvimo įrodymas


Tikybos referatas. „Anzelmo Dievo buvimo įrodymas“. Įvadas. Anzelmas kenterberietis (1033-1109) ir scholastikos pradžia. Proslogiono „istorinio likimo“ apžvalga. Proslogiono argumento interpretacijos pagrįstumas. Išvada. Literatūra.


Jei šv. Anzelmo iš Aostos, XI amžiaus benediktinų vienuoli, vėliau Kenterberio arkivyskupo, vardas šiuolaikiniam žmogui ką nors ir sako, jis dažniausiai siejasi su Proslogionu, „nedideliu kūrinėliu... nevertu būti pavadintu knyga ar turėti įrašytą autoriaus vardą“(Prosl., prooem.). Tai vienas labiausiai intriguojančių tekstų filosofijos istorijoje. Jame suformuluotas Dievo būvimo įrodymas (dažnai vadinamas ontologiniu) sulaukė gausybės interpretacijų, kritikos, pagyrimų bei patobulinimų. Gal išties nevienam, net palankiai nusiteikusiam, jis galėjo padaryti erzinančio žodinio galvosūkio ar kažin kokios kalbinės magijos įspūdį, bet retą kurį paliko abejingą. Kiekvieną kartą skaitomas Proslogionas sužadina ir verčia apmąstyti klausimų ratą, nusakytą pirminės antraštės – „Tikėjimas, ieškantis supratimo“.

Anzelmas gyveno vienu įdomiausių ir dinamiškiausių Europos istorijos laikotarpių. Jis gimė 1033m. Aostoje, imperatoriaus Augusto metus menančiame mieste, paskutiniame iš Italijos keliaujant į šiaurę per Alpes. Apie Anzelmo gyvenimą žinome palyginti nemažai, daugiausia – išlikusių laiškų ir mokinio bei sekretoriaus Eadmerio rašytos biografijos dėka. Jis giminiavosi (iš motinos pusės ) su Savojos grafais, XI a. Stiprinusiais savo politinę galią Ronos slėnyje ir kaimyninėse Alpėse. Po motinos mirties susipykęs su tėvu, dvidešimt trejų metų Anzelmas paliko gimtąjį miestą ir trejus metus keliavo po Burgundiją bei Prancūziją. Jo kelionės baigėsi Normandijoje 1059 m., atvykus į Beko benediktinų vienuolyną, kuriame dėstė Lanfrankas iš Paduvos, garsėjęs kaip dialektikos ir retorikos mokytojas, ir kur laisvųjų menų mokėsi jaunuoliai iš visos Europos. Lanfrankas, nors dažnai ir priskiriamas prie „antidialektikų“, buvo vienas naujos mąstymo krypties - scholastikos – formavimosi pradininkų, logiką laikęs proto įrankiu, padedančiu plėtoti Apreiškimo tiesas ir pirmas perkeitimą Eucharistijoje aiškinęs, remdamasis Aristotelio substancijos ir akcidencijos kategorijomis. Lanfrankas tapo didžiausiu autoritetu Anzelmui – ne tik vadovavo jo studijoms, bet ir įvedė jį į vienuolyno gyvenimą. Kai 1063 m. Lanfrankas išvyko į Kano vienuolyną, Anzelmas tapo prioru ir perėmė Lanfranko pareigas vienuolyno mokykloje. Po vienuolyno įkūrėjo Herluino mirties 1078 m. Išrinktas abatu, jis turėjo vizituoti pavaldžius vienuolynus Anglijoje. O mirus Lanfrankui, nors ir pabrėžtinai reikšdamas nenorą, tapo Kenterberio arkivyskupu (1093). Dėl nuolatinių konfliktų su karaliumi paskutinius metus nugyveno iš dalies Anglijoje, iš dalies tremtyje.

Anzelmo minties originalumas ir įgyto išsilavinimo bei įvairių įtakų santykį nelengva apibrėžti.

  • Tikyba Referatai
  • 2014 m.
  • 6 puslapiai (2329 žodžiai)
  • Universitetas
  • Tikybos referatai
  • Microsoft Word 23 KB
  • Anzelmo Dievo buvimo įrodymas
    10 - 2 balsai (-ų)
Anzelmo Dievo buvimo įrodymas. (2014 m. Gruodžio 29 d.). http://www.mokslobaze.lt/anzelmo-dievo-buvimo-irodymas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 04:21