Apple konkurencinio pranašumo analizė


Ekonomikos analizė. Įvadas. Konkurencinio pranašumo formavimo teoriniai aspektai. Konkurencijos ir konkurencinio pranašumo samprata. Konkurencinio pranašumo veiksniai. Konkurencinio pranašumo modeliai. Apple konkurencinio pranašumo aspektai. „Apple Inc. ” veiklos charakteristika. Marketingo veiklos analizė. „Apple Inc. ” makro aplinkos analizė. Ssgg analizė. „Apple Inc. ” konkurencinės veiklos analizė. Konkurencingumo strategijos pasirinkimas “Apple Inc” kompanijoje. Išvados.


Temos aktualumas. Visos įmonės, išskyrus monopolijas, veikia tam tikro lygio, skirtingų tipų konkurencijos rinkoje. Daugelyje verslo sričių konkurencija vyrauja ne tik nacionalinių, tačiau ir tarptautinių rinkų ribose. Konkurencija yra teigiamas reiškinys valstybės ekonomikai, taip pat naudingas vartotojams, tačiau įmonės, veikiančios konkurencingoje rinkoje, susiduria su nuolatine rizika netekti užimamos tinkos dalies, prestižo, arba joms tampa sunku užsitikrinti pastovią plėtrą rinkoje. Dėl to kiekviena įmonė turi suvokti savo padėtį rinkoje, konkurencinės aplinkos tendencijas, savo perspektyvas tokioje aplinkoje ir suformuoti savo tikslus atitinkančią konkurencinio pranašumo strategiją. Šios strategijos formavimas aktualus tiek naujoms, tiek brandžioms rinkoje veikiančioms įmonėms; konkurencinė strategija turi būti periodiškai atnaujinama, remiantis pokyčiais konkurencinėje aplinkoje. Todėl konkurencinio pranašumo strategijos formavimo klausimai visu įmonės gyvavimo laikotarpiu nepraranda savo aktualumo.

Darbo objektas – „Apple Inc.” konkurencinio pranašumo strategija.

Darbo tikslas – išanalizavus teorinius ir praktinius konkurencinio pranašumo formavimo

sprendimus pateikti „Apple Inc.” konkurencinio pranašumo strategijos analizę.

Darbo uždaviniai

Išanalizavus įvairius literatūros šaltinius suformuluoti konkurencijos ir konkurencinio pranašumo sampratą;

Remiantis teorine literatūra pateikti konkurencinio pranašumo veiksnius;

Atlikti „Apple Inc.” marketingo veiklos analizę;

Atlikti “Apple Inc.” konkurencinės veiklos analizę.

Nors ekonominėje literatūroje konkurencijos sąvoka suvokiama labai nevienodai, tačiau apibendrinant nagrinėtas sampratas, galima būtų teigti, kad konkurencija yra apibrėžiama kaip tos pačios veiklos subjektų varžymasis dėl panašių funkcionavimo sąlygų ir tikslų.

Tuo tarpu, konkurencinis pranašumas pasižymi kur kas platesne nei konkurencijos sąvoka, apimantčia lyginamąjį ir absoliutų pranašumą. Absoliutaus pranašumo, tai yra gebėjimo tam tikrais ištekliais gaminti produktą žemesnėmis sąnaudomis nei kiti ekonominiai subjektai; ar lyginamojo pranašumo, įgijamo gaminant tokios pačios kokybės produktą mažesniais alternatyviaisiais kaštais nei konkurentai, nepakanka norint apibūdinti konkurenciniam pranašumui. Šį užtikrina tik abiejų pranašumų formų sąveika. Remiantis įvairių autorių (Porter 1990; Rugman, Cruz 1993) išvadomis, šiuolaikinės rinkos sąlygomis pigesnės produkcijos gamyba neužtikrina konkurencinio pranašumo. Įmonės turi gebėti gaminti geresnės kokybės, įvairesnius produktus, greičiau nei konkurentai juos pateikti į rinką, tokiu būdu sukurti lyginamąjį konkurencinį pranašumą, tuo pačiu sukuriant prielaidas ilgalaikiam konkurenciniam pranašumui įgauti, kuris savo ruožtu užtikrintų ilgalaikį ekonominio subjekto išlikimą rinkoje bei pastovias pajamas. Kita autorių grupė (Pitts, Lagnevik 1998;) konkurencinį pranašumą įvardija kaip subjekto gebėjimą pelningiau dirbti šalies ir/arba užsienio rinkose, lyginant su konkurentais.

Ilgalaikį ir trumpalaikį konkurencinį pranašumą lemiantys veiksniai

Minėti autoriai C. Beard ir C. Easingwood (1992) teigia, jog veiksmingiausi ilgalaikio konkurencinio pranašumo šaltinius apima yra galimybė suteikti aukštesnės kokybės paslaugą (produktą), platesnį ar svarbesnį paplitimą ir ypatingas produkto charakteristikas (pvz. aukštas technologinių inovacijų lygis). Mažiau veiksmingi ilgalaikio konkurencinio pranašumo faktoriai yra tokie, kaip produkto pavidalas (pvz. stilius, estetika), kaina, reklama. Šie elementai yra mažiau veiksmingi kuriant konkurencinį pranašumą, nes yra lengviau imituojami konkurentų.

Įmonės konkurencinis pranašumas atlieka patrauklumo ir rinkoje turimos pozicijos užtikrinimo vaidmenį, todėl labai svarbu, jog įmonė deramai įvertintų konkurencinio pranašumo veiksnius, palankius jos veiklai ir tinkamai pasirinktų tinkamiausią konkurencinio pranašumo strategiją. Vienas iš populiariausių, klasikiniu vadinamas M. Porter deimanto modelis, kurį išsamiai nagrinėjo Y. G. Chen & P. Hsieh (2008). Jame - keturi tiesiogiai įmonės konkurencingumą lemiantys deimanto veiksniai: veiksnių sąlygos, paklausos sąlygos, susiję ir aptarnaujantys pramonės sektoriai bei įmonės strategija, struktūra ir konkurencija ir išoriniai konkurencingumui vertinti svarbūs veiksniai: vyriausybės vaidmuo, galimybių vaidmuo ir tarptautinio verslo vaidmuo. Deimanto modelis parodo, kaip šie veiksniai veikdami kartu sukuria verslo aplinkos dinamiškumą, intensyvina konkurenciją, o valstybės ekonominė politika turi taip tobulinti deimanto veiksnius, kad įmonės galėtų daug sėkmingiau pasiekti didesnį produktyvumą (Chen & Hsieh, 2008). Porter deimanto modelis pateikiamas 2 paveikslėlyje:

Atliekant konkurencingumo strategijos pasirinkimo analizę būtina įvertinti ne tik strategijos tinkamumą esamai įmonės situacijai, bet ir galimybes taikant šią strategiją konkurencinio pranašumo stabilumą laike. Konkurencijos strategijos diferencijuojamos ir pagal įmonių užimamą rinkos dalį. Lyderis paprastai užima didžiąją dalį turėdamas daugiau galimybių pritraukti naujus vartotojus ir senuosius paskatinti pirkti daugiau ir dažniau. Lyderio reklamos ar kitų marketingo veiksmų paskatinti pirkėjai dažniausiai renkasi kaip tik lyderio prekes, todėl kitų konkurentų rinkos dalys atitinkamai mažėja. Persekiotojo veiksmai nukreipti į siekimą tapti lyderiu. Jis yra pakankami stiprus ir gali naudoti ne ką menkesnį už lyderio konkuravimo variantų arsenalą. Jis taip pat gali didinti rinkos apimtis, tiesiogiai atakuoti pasirinktą konkurentą. Pasekėjai dažniausiai įvardinami kaip imitatoriai. Mažesni rinkos dalyviai renkasi nišas užpildančiųjų strategiją – jie veikia siauruose rinkose segmentuose (Kotler, 2003). Skirtingos masto dalyviai rinkoje konkuruoja skirtingais būdais. Lyderiai renkasi rinkos plėtimo, rinkos dalies didinimo, ar kitas (kainos diskonto, pigesnių produktų, prestižinių produktų, produkto inovacijos, aptarnavimo tobulinimo, gamybos kaštų mažinimo, intensyvaus reklamos rėmimo) strategijas, jų pasirinkimą įgalina lyderio stipri padėtis rinkoje, galimybės augti, eiti į naujus rinkos segmentus, būtinybė gintis nuo persekiotojų, t.y. mažesnių firmų rinkoje. Persekiotojai savo konkurencinę strategiją planuoja remdamiesi kova su pagrindiniu konkurentu, ši strateginė kova gali būti vykdoma tiesiogiai, netiesiogiai, arba naudojamos ,,apsupties“, ,,apėjimo“ strategijos. Pasekėjų strategija siejama su imitavimo pastangomis. Nišos užpildytojo strategija dažniausiai būdinga smulkioms įmonėms, o strategijos esmė - sugebėjimas prisitaikyti prie specifinių nedidelių rinkos segmentų poreikių. Apibendrinant, įmonės konkurencijos pagal užimamą rinkos dalį strategijos parinkimas grindžiamas jos galimybėmis ir esama padėtimi rinkoje. Pasirinkdama strategiją įmonė turi įvertinti jos įgyvendinimui reikalingas priemones, bei savo galimybes naudoti šias priemones.

  • Ekonomika Analizės
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 28 puslapiai (5560 žodžių)
  • Universitetas
  • Ekonomikos analizės
  • Microsoft Word 390 KB
  • Apple konkurencinio pranašumo analizė
    10 - 2 balsai (-ų)
Apple konkurencinio pranašumo analizė. (2015 m. Lapkričio 09 d.). http://www.mokslobaze.lt/apple-konkurencinio-pranasumo-analize.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 09:51