Apučio novelių analizė


Juozas aputis dobile analize. Kas apskritai iš pažinimo kuris neužgauna žmogaus jausmo. Martynas lieka vienas dobilė. Lyrines noveles bruozai. Dobilė 1954 metų naktį.

Lietuvių analizė. Keleivio novelės pasirinkti apsakymai. Aputis 1936 2010 – prozininkas , vertėjas. Kūrybos bruožai. Moderniosios novelės bruožai. Lyrinės intelektualinės novelės bruožai Lyrizmas. Novelė ,, Šūvis po Marazyno ąžuolu ” Siužetas klasikinis. Autoriaus pozicija. Apie abejingumą. Dobilė. 1954 metų naktį ‘‘. Novelės veikėjai. Judant Marčiui tenka įveikti nematomas ribas. Etninėje kultūroje taip pat veikiama poromis. Porų ryšiai ypač svarbūs , kai sutrinka gyvenimas , kai lieka vienas. Dobilės “ žmogus. Tėvo svarba. Novelė ,, Erčia , kur gaivus vanduo “ Veiksmo erdvė. Novelės veiksmas – veikėjų judėjimas iš vienos sodybos vietos į kitą. Priešprieša tarp kartų paruošia svarbiausiam įvykiui - novelės pabaigoj visi išeina iš erčios į kitą erdvę. Tėvų sąmonėje vyksta lūžis. Naujasis gyvenimas - tai įkaitusio asfalto , putojančių autobusų ir šoferių žvilgsnių erdvė. Erčioje ” parodytas tradicinio pasaulio irimas. Novelė ,, Šunelis alksnio viršūnėje “. Pavojingas ir sunkus pokario metas. Prisimenama rami vaikystė. Diena , apie kurią kalbama apsakyme , taip ryškiai įsirėžė į vaiko atmintį todėl , kad pakeitė jo mąstymą. Santykių pagrindas – pagarba. Autoritetas yra tėvas. Myrtos situacija kita – ji kelia grėsmę žmogaus šeimai. Kas apskritai iš pažinimo , kuris neužgauna žmogaus jausmo ?”. Ezopinė kalba.


Lyrinės intelektualinės novelės bruožai

Vinculis ištipena iš trobos drebančiomis blauzdomis, bet kalba ,,dirbtinai pastiprintu”, ,,suvaidinto pasitikėjimo” kupinu balsu, gėrėdamasis šūviu.

motina – audros, žiūri į dobilieną, kurioje žaibų nutvieksta matyti jų karvė, o paskui išnyksta, dėl to abu sunerimsta.

Marčius bėga į dobilieną ieškoti karvės, pasako motinai, kad ją parves.

Nieko daugiau neįvyksta, tačiau viduje jie labai persimaino.

artėjant bėdai, ištikus nelaimei, iškilus pasirinkimo būtinybei, nešoka tuoj pat daryti, ko reikėtų grėsmei pašalinti.

Jie delsia, prisimena.

Horizonto linija, miškas – riba, už kurios nustoja galioję tradiciniai ryšiai, kelia nerimą visa, kas ten matoma.

Todėl motina sunerimsta, kai iš akiračio dingsta karvė, o Marčius, kad jo nemato motina.

Veikėjai daro taip, kad vienas kitą matytų. Jie būna poromis.

Etninėje kultūroje taip pat veikiama poromis. Porų ryšiai ypač svarbūs, kai sutrinka gyvenimas, kai lieka vienas.

J. Aputis kalba apie žmogaus brandą: berniukas žiūri į sergančią motiną ir jaučia nepakeliamą gėlą dėl jos ligos ir dėl tėvo mirties.

Su ta gėla ir išžengia iš vaikystės pasaulio, besibaigiančio horizonte.

Martynas jaučia, kad tik tėvas galėtų padėti, daugiau iš nieko nesitiki sulaukti pagalbos, todėl tėvas pasirodo kaip saldi svajonė sunkiausiom akimirkom.

Berniukas užsikrauna belaikes likimo uždėtas pareigas, kurios suteikia ir truputį džiaugsmo, nes slaugydamas motiną ir stovėdamas eilėse prie duonos, jis pasijunta vyru, suaugusiu, panašiu į tėvą.

Ėjimas per audrą, žaibus – ėjimas iš vaikystės.

Jo nuostata aiški – ropoti keliais, šliaužti, cypti iš skausmo, kad tik padėtum žmogui, kad tik sustabdytum traiškančią žmogaus orumo jėgą.

Du kartus studento galvoje sutvinkčiojusi mintis (,,Ką dabar galiu padaryti?”) tarsi ragintų skaitytoją susimąstyti apie savo poziciją grubios jėgos, nežmoniškumo atžvilgiu, lyg norėtų supurtyti – tik nebūk abejingas.

Kambarys. Iš čia veikėjai išsivaikščiojo į skirtingas vietas. Kiekvienas veikėjas turi savo veikimo zoną. Pradinis judėjimo taškas-namai:

Apučio novelių analizė. (2015 m. Balandžio 14 d.). http://www.mokslobaze.lt/apucio-noveliu-analize.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 18:38