Aristotelio idėjos apie pasaulį kaip materijos ir formų sąveika esmė Aristoteliškoji Dievo samprata


Filosofijos referatas. Įvadas. Aristotelio gyvenimas. Idėjos apie pasaulį kaip materijos ir formų saveika reikšmė. Dievo samprata. Aristotelio genialumas. Išvados. Literatūra ir informacijos šaltiniai.


Galiausiai Aristotelis grįžo į Atėnus ir čia įkūrė mokyklą Akademijos pavydžiu. Akademiją norėta pralenkti tiek visapusiškumu tiek planingumu, kol galiausiai ji tapo humanitarinių ir gamtos mokslų institutu. Mokykla buvo Likėjuje, žinoma, kad joje diskusijos vykdavo vaikščiojant, mokykla buvo pavadinta „peripatetine". Aristotelis mokyklai vadovavo nuo 335 iki 323 metų. Tais metais Aristotelis apleido darbų rašymą ir atsidėjo mokytojavimui. Aristotelis parašė per šimtą veikalų. Veikalai apėmė visą to meto mokslą ir gerokai išplėtė jo ribas. Kai po Aleksandro mirties Graikijoje prasidėjo antimakedoniškas sąjūdis, Aristotelis paliko Atėnus ir nuvyko į Chalkidę, kur netrukus mirė.

Aristotelio genialumas - tai jo gebėjimas sukurti tokią filosofiją, kuri apimtų visą visatą. Pamatinės filosofijos kategorijos, kurias jis išplėtojo iki smulkmenų, apima kiekvieną įmanomą tikrovę. Viskas pasaulyje yra “būtis”, arba ontologiniame būvyje (iš tikrųjų), arba epistemologiniame būvyje (mintyse). Visas pasaulis Aristoteliui yra “būties pasaulis”. Už “būties pasaulio” yra absoliuti nebūtis. Už būties yra absoliutus niekas.

Aristotelio manymu, šiam “būties pasauliui” reikalingas “nejudantis judintojas”. Aristotelis neapibūdina nejudančio judintojo kaip Dievo ir nepriskiria jam jokio pirminio efektyvaus priežastinio ryšio. Už nejudančio judintojo visos kitos būtybės juda, bet Aristotelis nelaiko nejudančio judintojo šių judančių būtybių “kūrėju”. Tipiškiausiu pirminio efektyvaus priežastinio ryšio pavyzdžiu galime laikyti žydų-krikščionių kūrimo sampratą. Graikų filosofijoje judamumas ir kintamumas yra netobulybės požymis. Nejudamumas ir nekintamumas yra tobulybės požymis. Platono manymu, idėjų pasaulis yra nejudantis ir nekintamas, todėl ir tobulas. Aristotelis neaiškiai apibrėžia “nejudantį judintoją”, ir mokslininkai nesutaria, kaip jį teisingai interpretuoti pagal Aristotelio filosofiją. Tačiau Aristotelis pateikė labai aiškų, tiksliai apibrėžtą ir viską apimantį “predikacijos” metodą judančioms būtybėms suprasti. Jos vadinamos predikatinėmis kategorijomis. Dvyliktame ir tryliktame amžiuje visi teologai vartojo šias keturias predikatines kategorijas įvairioms katalikų doktrinoms paaiškinti. Šie doktrinos paaiškinimai, vartojant keturias kategorijas, apėmė patį sukūrimą, įsikūnijimą, malonės reikšmę, teologinę septynių sakramentų ir Bažnyčios vaidmens sampratą.

Aristotelio genialumas slypi jo sukurtoje keturių kategorijų filosofijos sistemoje. Kiekviena būtis, nesvarbu ar tikra, ar įsivaizduojama, yra substancija, kiekybė, kokybė ar santykis. Neegzistuoja niekas, kas nepatenka į vieną iš šių keturių klasifikacijų. Substancija yra būtis, kuri gali būti apibrėžiama, su niekuo jos nesiejant. Kiekybė, kokybė ir santykis yra suprantami tik susiejant juos su kažkuo kitu. Ši keturguba visų būčių klasifikacija tinkamai pavadina tikras, egzistuojančias būtis. Ši keturguba klasifikacija natūraliai apima ir proto būtis, kurios yra tik mūsų prote ir mūsų vaizduotėje.

  • Filosofija Referatai
  • 2013 m.
  • 14 puslapių (3035 žodžiai)
  • Filosofijos referatai
  • Microsoft Word 167 KB
  • Aristotelio idėjos apie pasaulį kaip materijos ir formų sąveika esmė Aristoteliškoji Dievo samprata
    10 - 3 balsai (-ų)
Aristotelio idėjos apie pasaulį kaip materijos ir formų sąveika esmė Aristoteliškoji Dievo samprata. (2013 m. Lapkričio 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/aristotelio-idejos-apie-pasauli-kaip-materijos-ir-formu-saveika-esme-aristoteliskoji-dievo-samprata.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 18:45