Aristotelio politinė mintis


Istorijos kursinis darbas. Aristotelio politinė mintis. Aristotelio mokslų sąveika. Teleologijos reikšmė Aristotelio praktiniam mokslui. Politikos ir etikos ryšys. Aristotelio pagrindinės politinės sąvokos. Bendruomenės prigimtis. Pilietis. Santvarkų įvairovė. Teisingumas. Aukščiausias gėris. Moralės ir politikos tarpusavių ryšių vaidmuo šiuolaikinio piliečio ir valstybės gyvenime. Sunkumai apibrėžiant šiuolaikinės pilietinės visuomenės tūrinio rėmus. Žmogaus suvokimo gebos svarba dorybių etikoje. Žvilgsnis atgal - dorybių etikos atgimimas. Žmogaus esybė kaip teisingo moralinio pasirinkimo pamatas dorybių etikoje. Moralės ir politikos santykis šiuolaikiniame kontekste. Moralės ir politikos svarbiausiojo tikslo tapatumas. Moralės, kaip politikos ribojimo faktoriaus reiškinys.


Teleologija atskleidžia pasaulį per tikslingumo sąvokos apibrėžimą. Anot šio filosofinio požiūrio kiekviena būtybė, kiekvienas daiktas ar sąmoningas veiksmas turi savo išankstinį galutinį tikslą. Gamtoje tikslingumas pasireiškia fiziniais reiškiniais, gamtos dėsniais, tačiau šiame tyrime man nerūpi suprasti pasaulį fizikos aspektu, o žmogų išanalizuoti kaip biologinę rūšį. Čia reikšmę turi tik žmogiškosios veiklos tikslingumas, taigi ir jos padariniai.

Būtent teleologinis tikslingumo principas tapo Aristotelio etikos ir politikos pagrindu. Jo darbuose akcentuojamas žmogus (kaip t.t. rūšies gyvūnas), kuriam būdingas t.t. realizavimo tapsmas, t.y. perėjimas nuo tos būsenos, kokioje žmogus yra dabar prie to, kokiu jis gali tapti pasiekus savo prigimtinį tikslą.

Tikslas yra vieną iš būties priežasčių. Iš viso Aristotelis skyrė keturias pirmąsias priežastis: materialiąją (materija), formaliąją (forma), veikiančiąją, tikslo.

Veikiančioji priežastis sujungia materiją su forma, taip atsiranda „kažkas“. Materija yra neapibrėžta ir yra tik medžiaga „kažko“ atsiradimui. Ji yra tik galimybė. Forma, savo ruožtu, yra energija, realizuojanti galimybę. Lemdama kuo virs materija, ją galima laikyti daikto būties esme. Taigi forma yra realizuota galimybė.

Galima pažymėti, kad materijos ir formos sąvokos yra sąlygiškos (išskyrus pirmąją materiją ir grynąją formą). Kadangi kas vienu atžvilgiu yra materija (galimybė), kitu atžvilgiu gai būti forma (tikrovė).

Kaip priežasčių sąveikos pavyzdį pasitelksiu į pagalbą įstatymo sąvoką. Čia materialioji priežastis yra žodžiai, aibė žodžių, kurie neturi jokios prasmės. Formalioji priežastis leidžia jiems įgauti reikšmę prasminguose sakiniuose, išreiškiančiuose konkrečią mintį. Veikiančioji priežastis šiuo atveju yra įstatymų leidėjas, kuris tiesiogiai veikia procesą, formuluojant mintį. Tačiau visa tai yra daroma būtent dėl kažko, t.y. dėl t.t. tikslo. Įstatymo tikslas yra tvarka valstybėje. Taigi iš pradžių atsiranda ketinimas, tikslas, o po to vyksta jo realizavimo procesas. Kol nėra apibrėžto tikslo, tai nėra parenkamos ir priemonės jam pasiekti. Būtent tikslas yra bet kurio sąmoningo proceso motyvas.

Taigi kiekviena būtybė turi tik savajai rūšiai būdinga prigimtinio tikslo realizavimo planą, per kurį ji turi atsiskleisti, norint jį pasiekti. Tas tikslas egzistuoja nuo gyvenimo pradžios ir realizuojasi gyvenimo eigoje. Nors visų ir visko prigimtinis siekis nukreiptas į tikslą, tačiau visų jis yra skirtingas: augalų ir negyvų objektų - prigimtinis, gyvūnų – instinktyvus, o žmogaus – sąmoningas. Reiškia, tik žmogus geba pasirinkti tikslus ir priemones atskleidžiant ir realizuojant prigimtinį (aukščiausiąjį) tikslą. (apie jį bus kalbėta 1.2.5. dalyje).

Reikėtų pastebėti, kad tikslą galima tapatinti tik su gėriu, „todėl teisingai buvo pavadinti gėriu tai, ko visi siekia“. Kiekvienos būtybės esmė siekia savo prigimtinio tikslo, t.y. gėrio. Taigi protas suvokia tik kaip gėrį viską į ką yra natūraliai orientuotas žmogus, o „tikslas kaip geistinas gėris skatina valią, intelektinį norą jo siekti ir atitinkamai realizuoti“.

Aristotelio aukščiausiojo tikslo samprata leido suprasti tikrąją žmogaus prigimtį, valstybės reikšmę jo gyvenime. Remiantis visokeriopu tikslingumu, galima rasti daugybės atsakymų į įvairius klausimus, pradedant valstybės atsiradimo tikslu ir baigiant žmogaus vieta joje. Kodėl egzistuoja valstybė, kodėl egzistuoja teisingumas, kodėl viena santvarka yra geresnė už kitą ir į panašius klausimus randami atsakymai pasitelkus teleologinį tikslingumo principą. Taigi į klausimus „kodėl“ atsakoma iš tikslo pusės. Pavyzdžiui, valstybė atsirado gero gyvenimo labui (čia jos tikrasis galutinis tikslas), teisingumas egzistuoja tam, kad reguliuoti žmonių tarpusavio santykius (jo tikroji paskirtis), o viena santvarka yra geresnė už kitą, nes esant pastarajai nėra pasiekiamas jos egzistavimo tikrasis tikslas, tikroji prigimtis, t.y. ji nesuteikia žmonėms sąlygas pilnaverčiam ir laimingam jų gyvenimui.

Būtent žmogiškosios veiklos tikslingumas tapo atskaitos tašku, bandant surasti atsakymą į daugybės klausimų, rūpinčių politikai ir etikai, taipogi ir visų laikų žmonijos dominantį klausimą apie laimę ir tikrąją žmogaus prigimtį.

Aristotelis, padalinęs visus mokslus į praktinius ir teorinius, etiką ir politiką priskyrė praktinių mokslų sričiai, dėl vienos svarbios priežasties - jie reikalauja veiklos. Vien suprasti ir žinoti kaip turi būti, kas yra gerai, teisinga ir pan. juose nebeužtenka. Mintys, samprotavimai, žodžiai turi būti pagrįsti veiksmais, juk žinojimas realizuojamas tik per praktiką. Taigi, šituose moksluose aktualus yra elgesys bei jo padariniai. Tačiau kadangi patį elgesį nepakanka apibrėžti vien loginiu protu, nes jis yra formuojamas per supratimą ir patirtį, yra labai svarbu, kad žmogaus atliekami teisingi veiksmai taptų giliai įdiegtu įpročiu.

  • Istorija Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 40 puslapių (12671 žodis)
  • Universitetas
  • Istorijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 162 KB
  • Aristotelio politinė mintis
    10 - 8 balsai (-ų)
Aristotelio politinė mintis. (2015 m. Rugsėjo 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/aristotelio-politine-mintis.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 15:56