Asmuo ir Laisvė


Filosofijos referatas. Klaipėdos universitetas. Asmuo ir laisvė. Laisvės samprata. Asmens samprata. Laisvė filosofijoje. Aforizmai pasaulinėje literatūroje. Asmens samprata krikščioniškoje Europos kutūroje.


Kasdieniame gyvenime laisvę ir asmenybę suprantame įvairiai. Laisvę - kaip valios laisvę, sąžinės laisvę, kūrybos laisvę. Asmenybę – žmogaus gyvenimo būdą, individualybę, pasitenkinimo šaltinį ir t.t. Paprastai žmogus save laiko laisvu tada, kai jam niekas netrukdo daryti tai, ką jis nori, ir niekas neverčia daryti to, ko nenori. Laisvė, lygiai kaip teisingumas ir taika, yra vienas didžiųjų žmonijos idealų, sudarančių kultūros idealo visumą. Asmuo ar asmenybė – šiuolaikinės visuomenės sukurta samprata. Taigi kas yra žmogaus laisvė? Laisvė asmenyje, ar asmuo laisvėje? Tai klausimai, kuriuos nagrinėja ir studijuoja ne tik pasaulio, Europos, bet ir Lietuvos filosofai ir mąstytojai. Šio darbo tikslas – susipažinti su laisvės ir asmenybės sampratomis. Uždaviniai - atskleisti didžiųjų mąstytojų nuomonę laisvės ir asmenybės temomis, šių savokų sampratas skirtingais laikotarpiais.

Pasak Juozo Griniaus (Mikelaitis, 1996, p. 288), laisvė padaro žmogų žmogumi. Žmogų laisvė išskiria iš kitų gyvų būtybių, priklausančių gamtai. Todėl galėtume teigti, kad laisvė yra žmogaus esmė. Tačiau einant nuo gamtos į laisvę, radikaliai keičiasi esmės ir egzistencijos santykis. Gamtinėms būtybėms esmė duota tiesioginiu būdu, ji yra paprasčiausiai realizuota faktiniu buvimu. Tokia esmė galioja ir mūsų kūnų bučiai. Bet su laisve yra kitaip. Ja iš gamtos mes išsiveržiame į dvasinę būtį. Pasak I. Kanto – laisvė ne duota, o užduota. Laisvė turi būti laimima paties žmogaus, o ne suteikiama buvimo faktu. Jeigu kalbant griežtai – mes ne gimstame laisvi, o privalome tapti laisvi. Kiekvienas lygiai turi tik principinę laisvės galimybę, bet faktiškai kiekvienas šią galimybę aktualizuoja būtent tiek, kiek jis iš tiesų tampa savęs pačio versme sukurdamas pats save. Turėti laisvę savo esme yra tas pats, kas būti pašauktam sukurti save.

Save mes sukuriame susikurdami kultūrą ir išaugdami į morališkai atsakingus asmenis. Toji kultūra ir suteikia mums laisvę gamtos atžvilgiu. Mes negalime gamtos dėsnių pakeisti, tačiau galime juos atskleisti. Vis dėl to, atskleisdami gamtos dėsnius, kartu atskleidžiame ir kelią gamtai, jos viešpatavimui. Įprasmindami savo sukurtais simboliais, gamtos padarus mes paverčiame savo kūriniais. Abejingą gamtinę tikrovę pakeičiame savo pasauliu. Savo atžvilgiu apsisprendimu moralinę laisvę laimime. Kitokio kūno,negu esame gavę iš tėvų,norėti būtų beprasmiška, kaip ir kitokio charakterio. Bet moralinę savo asmenybę galime laisvai plėtoti.

Asmens ir visuomenės samprata Vakarų Europos kultūroje iš esmės skiriasi nuo antikinės. Šį skirtumą nulėmė krikščionybė. Ikisokratiniu metu antikoje žmogus buvo laikomas kilusiu iš kosmoso. Posokratiniu laikotarpiu – iš valstybės. Antikoje vyravo bendruomeniška žmogaus samprata, asmuo buvo laikomas rūšiniu, taip pat visumos dalele. Tačiau krikščioniškame mąstyme žmogus nėra tik dalelė. Čia jis yra laikomas individu bendruomenėje. Santykis su Dievu reiškėsi per ryšį su savo artimuoju žmogumi, o individualumas reiškiasi teigimu, kad vienas žmogus galėjo atpirkti visus (turimas omenyje Kristus, kaip tikras Dievas ir tikras žmogus). Vis dėl to šis aspektas galimas tik kartu su bendruomeniškumu.

  • Filosofija Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 10 puslapių (2457 žodžiai)
  • Universitetas
  • Filosofijos referatai
  • Microsoft Word 13 KB
  • Asmuo ir Laisvė
    10 - 4 balsai (-ų)
Asmuo ir Laisvė. (2015 m. Gruodžio 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/asmuo-ir-laisve.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 05:10