Asocialaus elgesio psichologijos egzaminas


Psichologijos konspektas. Konformiškumas Kuo stabilesnė visuomenė tuo labiau paplitęs šis prisitaikymo tipas – atsižvelgimas ir į kultūrinius tikslus, ir į institucinius jų pasiekimo būdus. Inovacija ši prisitaikymo forma iššaukiama, kai ryškiai akcentuojamas kultūrinis tikslas – sėkmės faktorius, ir paprastai tikslas siekiamas nesilaikant institucinių normų (naudojant draustinus elgesio būdus, bet kartais efektyvius). Ritualizmas Šio tipo žmonės linkę atsisakyti, visuomenėje akcentuojamų vertybių ir nepriekaištingai laikosi nustatytų institucinių elgesio normų. K. Lorenzo agresijos teorija. Daugelį metų nagrinėjęs gyvūnų elgseną, K. Skirtumai ir panašumai socialinės kognityvinės K. L. R. Huesmanno agresijos teorija.


Konformiškumas: Kuo stabilesnė visuomenė tuo labiau paplitęs šis prisitaikymo tipas – atsižvelgimas ir į kultūrinius tikslus, ir į institucinius jų pasiekimo būdus.

Inovacija: ši prisitaikymo forma iššaukiama, kai ryškiai akcentuojamas kultūrinis tikslas – sėkmės faktorius, ir paprastai tikslas siekiamas nesilaikant institucinių normų (naudojant draustinus elgesio būdus, bet kartais efektyvius).

Ritualizmas: Šio tipo žmonės linkę atsisakyti, visuomenėje akcentuojamų vertybių ir nepriekaištingai laikosi nustatytų institucinių elgesio normų. Šio tipo prisitaikymas nesukelia socialinių problemų. Šio tipo žmonės stengiasi išvengti pavojų ir nesėkmių, jie vykdo visuomenės nustatytą tvarką ir normas.

Retritizmas: Jei konformizmas sutinkamas dažniausiai, tai retritizmas rečiausiai. Žmonės pasyvūs ir svetimi visuomenei. Tai gali būti žmonės sergantys psichinėmis ligomis, priklausomi nuo narkotinių medžiagų ir kt.

Retritiztinis prisitaikymas charakteringas ir tiems asmenims, kurie neatsižvelgdami į savo galimybes pasiekti kultūrinius tikslus, vis tiek ieško būdų jiems pasiekti. Jie nejaučia nusivylimo dėl nesėkmių. Šie žmonės veikia individualiai, izoliuotai.

Maištininkas: Tai kolektyvinio prisitaikymo tipas. Šis tipas išveda žmones iš mus supančios kultūros ribų ir įkvepia sukurti naują, t.y. visiškai kitokią socialinę struktūrą. Tai skatina atitolimą nuo egzistuojančių tikslų ir standartų.

Hipergloba. Tai priešingas hipoglobai auklėjimo stilius, kai vaikas yra nuolat kontroliuojamas, jį stengiamasi apsaugoti nuo įvairių pavojų, kai tėvai siekia už vaiką išspręsti visas problemas ir pan. Skiriamos dvi hiperglobos formos - dominuojančioji ir nuolaidžiaujančioji. Dominuojančioji hipergloba pasireiškia smulkmeniška vaiko kontrolė, sudėtinga draudimų sistema, tėvų valios primetimu sprendžiant įvairiausias problemas. Toks auklėjimo stilius slopina vaikų savarankiškumą, iniciatyvą ir atsakomybės jausmą, formuoja infantilią asmenybę. Nuolaidžiaujančioji hipergloba - tai pernelyg didelis vaiko lepinimas, tėvų noras ne tiek kontroliuoti, kiek globoti vaiką, atleisti jį nuo nemalonių pareigų, apsaugoti nuo pasitaikančių sunkumų ir t.t. Nuo pat ankstyvosios vaikystės tokį vaiką gaubia žavėjimosi ir garbinimo atmosfera, tėvai stengiasi patenkinti visus jo norus, nekritiškai vertina jo laimėjimus bei poelgius.

Negatyvios sąveikos ciklai. Kalbant apie įvairius nepageidautino auklėjimo būdus, dar reikėtų pridurti, kad šeimoje yra svarbus ne vien tik tėvų, bet ir vaikų elgesys. Juk šeima yra tam tikra sistema, kurioje atskiri jos nariai nuolatos sąveikauja tarpusavyje, vieni kitus veikia ir atitinkamai reaguoja į šiuos poveikius. Dėl tokios abipusės sąveikos kartais gali formuotis tam tikri tarpusavio sąveikų ciklai.

Be abejonės, auklėjimo klaidos bei nepalankios raidos sąlygos šeimoje negali tiesiogiai nulemti nei asocialaus elgesio, nei kitų elgesio sutrikimų. Tomis pačiomis sąlygomis gali formuotis įvairios asmenybės savybės bei skirtingo kryptingumo elgesys. Taip yra todėl, kad visi aplinkos poveikiai pereina per unikalų asmenybės vidinių darinių "filtrą", ir kiekviena asmenybė sukuria savitą santykių su ta pačia aplinka sistemą. Žinoma, jeigu psichotraumuojantys faktoriai, kuriuos vaikas patyrė ankstyvosios raidos etapų metu, vėliau nekompensuojami teigiamais poveikiais, o dar papildomi kitais neigiamais veiksniais (pvz., emocinį atstūmimą šeimoje papildo mokymosi problemos bei izoliacija klasėje), tai asocialaus elgesio formavimosi tikimybė labai padidėja.

Vaikai išmoksta įvairių (priimtinų ir nepriimtinų) bendravimo formų būdami kartu su kitais vaikais. Vaikų žaidimai gali tapti galimybe išmokti reaguoti agresyviai (įžeidinėti, imti muštis). Ilgainiui tokie vaikai tampa bendraamžių nemėgstami ir apibūdinami kaip „patys nemaloniausi“. Tokie vaikai agresyviai elgiasi ir kitoje aplinkoje su nepažįstamais bendraamžiais, o bendraamžių atstumtas vaikas neturi jį palaikančių draugų. Nepriimtas vienoje grupėje agresyvus vaikas gali rasti pritarimą savo elgesiui kitoje grupėje, tačiau agresyvūs vaikai pateks į grupes, sudarytas iš tokių pačių kaip jie. Bendraamžių atstūmimas skatina agresyvius vaikus burtis į asocialias grupes ir kuo toliau, tuo mažiau jie turi galimybių išmokti elgtis socialiai priimtinais būdais. Tai skatina vaiko agresyvaus elgesio stiprėjimą. Jeigu vaikas agresyvus ir nemylimas mokykloje, greičiausiai jis taip pat elgsis ir bus nemylimas kitoje aplinkoje. Ryšiai su bendraamžiais gali būti savotiška apsauga nuo įvairių stresų. Vaiko santykiai su bendraamžiais gali paveikti ir vaiko agresyvaus elgesio raidą.

Intelektas ir asocialus elgesys. Tyrinėtojai jau seniai domėjosi ryšiais tarp asmenybės intelekto ir asocialaus elgesio. Galima sakyti, jog nuo XX amžiaus pradžios įsivyravo nuomonė, kad teisės pažeidėjams, palyginti su prosocialiais asmenimis, yra būdingas žemesnis intelekto koeficientas (IQ). Buvo manoma, kad žemo intelekto asmenys nesupranta skirtumo tarp to, kas yra gera ar bloga, negali prognozuoti savo veiksmų pasekmių, neturi savikontrolės ir pan., todėl lengvai pažeidžia egzistuojančias elgesio normas.

Asocialaus elgesio psichologijos egzaminas. (2015 m. Balandžio 29 d.). http://www.mokslobaze.lt/asocialaus-elgesio-psichologijos-egzaminas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 20:39