Atominė energija kursinis darbas


Biologijos kursinis darbas. Atominės energijos istorija. Ignalinos AE. Ką išmeta elektrinės kaminai. Ežeras aušintuvas. Jonizuojančiosios spinduliuotės dozės Ignalinos AE. Katastrofos pasekmės. Černobylio avarijos metu pasklidę radioaktyvūs elementai. Grybų tarša. Jūros radioaktyvioji tarša. Ligos. Išvados. Literatūra.


Kita AE problema – radioaktyvios atliekos. AE ir branduolinio kuro perdirbimo įmonių eksploatacijos metu susidariusios aktyvios atliekos saugomos saugyklose, o nekontroliuojamo aktyvumo- išleidžiamos į aplinką. Aplinkos tarša yra vietinio pobūdžio, tačiau per ilgesnį laiką teršimo

Viena iš jonizuojančiosios dozės AE aplinkoje komponenčių susidaro spinduliuojant patekusiems į pažemio orą ir iškritusiems ant paklotinio paviršiaus Ignalinos AE pagamintiems radionuklidams. Šių ir gamtinių radionuklidų koncentracijos ore AE aplinkoje išmatuojamos patikimai ir yra pirminiai eksperimentiniai duomenys jonizuojančiosios spinduliuotės dozių įvertinimui. Tačiau šiuo atveju reikalingas biosferinių atskirų radionuklidų ir jų spinduliavimo sukuriamų jonizuojančiosios spinduliuotės dozių modelių parinkimas ir modelių parametrų nustatymas.

Metinių jonizuojančiosios spinduliuotės dozių įvertinimui, skaičiuojant minėta programa, panaudoti ataskaitinio laikotarpio ir ankstesnių metų radioekologinio monitoringo rezultatai. Pastarųjų metų matavimo duomenų pagrindu atlikti analogiški skaičiavimai, kaip ir ankstesniaisiais metais. Skaičiavimams naudotos vidutinės metinės koncentracijos ore gautos iš daugelio matavimų reikšmių. Atskirų radionuklidų spinduliavimo dozės sumuotos. 2003 metais gauti rezultatai pateikti piešinėlyje, pratesiant ankstesnėse ateskaitose naudotą laiko skalę. Taip pateikiant rezultatus atsiranda pokyčių įvertinimo galimybė.

Pateikti dozių skaičiavimai neatspindi dozių, kurios gali susidaryti radionuklidų susikaupimo zonose - pašildyto vandens kanale, pavėjinėse ežero pakrantėse ir saugyklų teritorijoje. Dozes šiose vietose reikėtų lyginti su siūloma ekologine technogeninių radionuklidų spinduliavimo - 1,5 mSv jonizuojančiosios spinduliuotės metinės dozės norma.

Aplinkos, taip pat ir valgomų grybų, užterštumas radioaktyviomis medžiagomis Europoje padidėjo po 1986 m. įvykusios Černobylio atominės elektrinės avarijos. Po šios katastrofos radioaktyviom atliekom, ypač radioaktyviu 137Cs, buvo užteršta 2,3 milijonai hektarų miško, ne tik Ukrainoje, Baltarusijoje, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje. Šioje zonoje apie 30-40% užima spygliuočių miškai, kurie yra labai jautrūs radioaktyvumui. Po Černobylio katastrofos radioaktyvios dalelės pateko ant medžių viršūnių, o vėliau lietus radionuklidus nuplovė į miško dirvą, kurioje vyksta aktyvi augalų: grybų ir uogų vegetacija. Įrodyta, kad lyginant su žemės ūkio reikmėms naudojama ariama dirva miško dirvoje radioaktyvus užterštumas išlieka ilgiau. Po Černobylio avarijos nustatyta, kad miško gėrybės – grybai, uogos ir žvėriena, gali būti vieni iš pagrindinių žmonių radioaktyvaus užkrėtimo šaltinių. Rytų Europos atskiruose regionuose, o taip pat ir Lietuvoje, 1 žmogus per metus maistui suvartoja 1,2–14 kg šviežių grybų.

Valgomi miško grybai sukaupia didelį kiekį 137Cs ir yra laikomi svarbiausiu žmogaus vidinio radioaktyvaus užsikrėtimo šaltiniu. Vartojant valgomuosius grybus maistui gaunama iki 81% radioaktyvaus cezio izotopo (137Cs) užsikrėtimo dozės per dieną ir iki 98% radioaktyvaus cezio izotopo (134Cs) užsikrėtimo dozės per dieną Nustatyta, kad 137Cs yra labai svarbus radioaktyviam grybų užterštumui, nes:

137Cs yra biologiškai aktyvus;

Miško grybai atlieka svarbų vaidmenį utilizuojant 137Cs;

Radioaktyvusis Cs kaupiasi grybuose, dėl jų savybių filtruoti ir sugerti miško dirvoje esančias mineralines medžiagas ir ypatingai radioaktyvius 137Cs ir 134Cs izotopus (kempinės efektas).

Keletas radionuklidų susidarė aplinkoje, bandant branduolinius ginklus iki 1963 m. Svarbiausias iš jų – 137Cs, kurio aktyvumo lygis – 9,6 x 1017 Bq. Dauguma grybų rūšių turi ribotą galimybę kaupti neradioaktyvų cezį. Taip pat buvo nustatyta valgomų grybų savybė akumuliuoti 137Cs iš aplinkoje esančių radioaktyviųjų medžiagų radioaktyvumas yra žemiau 1 kBq kg-1. Nustatyta, kad valgomi grybai neakumuliuoja 90Sr ar plutonio radioizotopų iki toksinių dozių

Radioaktyvus Cs lėtai migruoja dirvožemyje vertikalia kryptimi, todėl dauguma radionuklidų randami viršutiniame dirvožemio sluoksnyje. Spygliuočių miškuose augantys grybai turi aukštesnį radioaktyvųjį užterštumą lyginant su lapuočių miškais. Grybų rūšys, kurių micelis auga viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose, akumuliuoja radioaktyvų Cs.

Radioaktyvus Cs grybų augusių 200 km spinduliu nuo Černobylio užterštumas 1990 m., siekė vidutiniškai 17 kBq kg-1, kurio pasisavinta 20-40% ir metinė efektyvumo dozė 0,5 mSv. Daugumoje Europos šalių nustatytas grybų radioaktyvusis užterštumas buvo nežymus, todėl radioaktyvus užsikrėtimas maistui naudojant valgomus grybus yra neįmanomas.

Gyvūnų, kaip pašarą vartojantiems grybus ir kerpes, audiniuose yra nustatytas padidėjęs radioaktyvaus Cs kiekis. Pagal literatūrą didesni radiocezio kiekiai nustatyti Skandinavijoje, kur yra didelis laukinių grybų paplitimas. Padidėjęs radiocezio kiekis rastas tiek laukinių atrajotojų – stirnų ir elnių, tiek naminių atrajotojų – ožkų ir avių mėsoje. Reikia pažymėti, kad aukštesni 137Cs kiekiai buvo aptinkami medžiojamų laukinių gyvūnų mėsoje.

Atominė energija kursinis darbas. (2015 m. Balandžio 22 d.). http://www.mokslobaze.lt/atomine-energija-kursinis-darbas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 00:27