Atsakomybė ir atskaitomybė Lietuvos viešosiose organizacijose


Viešojo administravimo referatas. Įvadas. Atsakomybė ir atskaitomybė viešajame sektoriuje teoriniu aspektu. Hierarchija. Organizacinių valdymo struktūrų tipai. Etika ir socialinė atsakomybė. Atsakomybė ir atskaitomybė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pgrindinės charakteristikos. Veiklos pobūdis ir pagrindas. Organizacijos dydis, struktūra. Tikslai ir kiti planavimo aspektai. Ministerijos veiklos organizavimas. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo reglamentavimas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagrindinės charakteristikos. Ministro atskaitomybė. Departamentų atskaitomybė. Ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų atsakomybė. Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės. Įmonių socialinė atsakomybė. Išvados. Literatūros sąrašas.


Darbo problema: Atsakomybės ir atskaitomybės sąvokų neaiškumas, neapibrėžtumas viešosiose organizacijose. Iš to kyla klausimas kaip efektyviai užtikrinti atsakomybę ir atskaitomybę viešosiose organizacijose.

Darbo tikslas: Išanalizuoti atsakomybę ir atskaitomybę Lietuvos viešosiose organizacijose ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje.

Darbo uždaviniai:

Nustatyti atsakomybės ir atskaitomybės sampratą, rūšis, modelius ir principus.

Apibūdinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiklą, veiklos pagrindą, teisinį reglamentavimą.

Įvertinti atsakomybės ir atskaitomybės taikymą ministerijos praktinėje veikloje.

Darbo objektas: Atsakomybė ir atskaitomybė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikloje, nuostatuose, teisės aktuose ir teorinėje dalyje.

Pirminių duomenų analizė (teisės aktai, nuostatai, darbo reglamentas, struktūra).

Kasdieninėje kalboje su etika (morale) susijusiomis sąvokomis išreikšti vartojame daugybę žodžių, pavyzdžiui geras – blogas, nesavanaudiškas – egoistas, pareiga, sąžinė, atsakomybė, yda, dorybė ir t.t. Tai, kad šiuos žodžius nesunkiai suprantame ir vartojame, rodo, jog kasdieniniame bendravime pasitelkiame išankstinį etikos (moralės) sąvokų supratimą, kuris būdingas mus suprantantiems žmonėms. Visose epochose etika nagrinėjo įvairiose praktikos srityse doroviniu požiūriu teisingus dalykus ir siekdavo juos iškelti kaip socialines normas. Taigi normos yra socialinės veikimo taisyklės. [2, p.31]

Utilitarizmas. Doras vadovas siekia, kad jo organizacijos veiklos pasekmės būtų naudingos kuo didesniam žmonių skaičiui. Toks vadovas paprastai atmeta tas sprendimo alternatyvas, kurios tiktų tik siauram vartotojų ratui ir kurios nuviltų daugumą. Taigi utilitarizmas padeda vadovui pasirinkti tinkamą sprendimą. Tarkime, komercinio banko vadovybė priima sprendimą mokėti didesnes palūkanas už indėlius , taigi, jis yra neetiškas, todėl bankas visuomenės atžvilgiu elgiasi neatsakingai. [2, p.32]

Šiuolaikinis požiūris. Jo šalininkai P. Drukeris, Dž. Staineris ir kiti mano, kad organizacijos gali ir privalo kartu su valstybinės valdžios institucijomis prisidėti prie visuomenės gerovės kėlimo ir būti atsakingos už švietimo sistemą, sveikatos apsauga, kultūra, meną, kovą su aplinkos teršimu ir t.t. Teoretikai teigia, kad organizacija privalo padėti visuomenei spręsti socialines, ekonomines problemas, antraip valstybės įsikišimas, sprendžiant tas problemas, sumažintų tolesnę organizacijų ypač verslo, įtaką. [2, p.32]

Mokslinėje literatūroje plačiai diskutuojami argumentai už ir prieš socialinę atsakomybę.

Formuojasi palankesnės ilgalaikės veiklos perspektyvos. Jei organizacija stengiasi pagerinti bendruomenės gyvenimą, tai naudinga ir jai pačiai, nes kai visuomenės socialinė padėtis geresnė, susidaro palankesnės sąlygos plėtoti verslą ir ne pelno veiklą. Paprastai išlaidos socialinėms reikmėms, nes formuojasi teigiamas organizacijos įvaizdis. [2, p.33]

1. Organizacijos turi žmogiškųjų ir finansinių išteklių, todėl dalį šių išteklių skirti visuomenės poreikiams patenkinti.

Atsakomybė kaip „kompetencija“, t. y. valstybės tarnautojo galia ir pareiga veikti įstatymų ir kitų norminių aktų apibrėžtose ribose.

Atsakomybė kaip „atskaitomybė“, t. y. viešųjų pareigūnų pareiga atsiskaityti aukštesnei valdžiai – vidinei ar išorinei – už savo funkcijų vykdymą.

Atsakomybė kaip „atsakingumas“, t. y. veikimas atsižvelgiant, turint omenyje veiksmų pasekmes. [3, p. 65]

Atskaitomybė dar gali būti traktuojama kaip objektyvi atsakomybės forma. Viešojo administravimo literatūroje egzistuoja įvairūs atskaitomybės rūšių skyrimai, bet galima atskaitomybės formas aprėpti trimis pagrindinėmis kategorijomis: politinė atskaitomybė, administracinė atskaitomybė, demokratinė atskaitomybė. Politinė atskaitomybė yra vertikali ir horizontali. Vertikali politinė atskaitomybė yra ta, kuri sieja vykdomosios valdžios viršūnėje esančius asmenis, laisvai skiriamus ir atleidžiamus grynai politiniais sumetimais, t. y. užimančius politinio pasitikėjimo postus. Horizontali politinė atskaitomybė sieja vyriausybę su parlamentu. Ji ryškesnė parlamentinėse respublikose, nėra tokia stabili prezidentinėse valstybėse. Administracinė atskaitomybė, kaip ir politinė, taipogi yra vertikali ir horizontali. Vertikali sieja žemesnius administracinius postus su aukštesniais administraciniais ar politiniais postais. Horizontali administracinė atskaitomybė sieja viešąją biurokratiją su: a) piliečiais, b) išoriniais kontrolės ir priežiūros organais. [3, p. 65]

Pareiga vykdyti visus įpareigojimus, susijusius su užimamomis pareigomis.

Paklusnumo ir lojalumo vadovams pareiga.

Tinkamo viešųjų resursų naudojimo pareiga.

Pareiga dėmesingai ir pagarbiai elgtis su piliečiais.

Pareiga vadovautis konstitucija ir įstatymais. [3, p. 65]

Čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad neutralumo pareiga neveikia visa jėga, nes tai prieštarautu pačiai demokratinės vyriausybės idėjai. Vyriausybės programa, kurią administracinėms institucijoms reikia įgyvendinti, jokiu būdu nėra neutrali. Taigi, neutralumas viešajame administravime reiškia valstybės tarnautojų pasiruošimą dirbti įvairioms vyriausybėms ir visiškai lojaliai įgyvendinti skirtingas politines programas. Absoliutus neutralumas turi būti išlaikomas tik teikiant administracines paslaugas. Administracinės atskaitomybės dalimi galima laikyti profesinę atskaitomybę. Tai yra atskaitomybė, kurią apibūdina techninio arba profesinio pobūdžio normos ir praktika. Juk dažnai nusistovėjusios profesijos turi savo elgsenos ir profesinės etikos kodeksus. Profesiniai viešojo administravimo standartai gali būti nustatyti ir kontroliuojami tik profesinio pobūdžio organizacijų (pavyzdžiui, profsąjungų). Demokratinė atskaitomybė reiškia tiesioginio ryšio tarp viešojo administravimo ir piliečių egzistavimą. Palyginus su pirmosiomis dviem atskaitomybės formomis, demokratinė atskaitomybė nėra tokia nusistovėjusi ir formalizuota. Bet ši atskaitomybės forma jau seniai sutinkama, ji apima konsultacijų su piliečiais formas ir procedūras. Šios atskaitomybės formos pavyzdys būtų Didžiosios Britanijos piliečių chartijos iniciatyva. Pagal šią chartiją viešojo sektoriaus paslaugų teikėjai turi nustatyti ir paskelbti paslaugų standartus, jais remdamiesi vertinti savo veiklą, numatyti piliečių skundų nagrinėjimo ir kompensacijų išmokėjimo procedūras. Administracinės žinybos ir individualūs pareigūnai daugiau negali savęs laikyti laisvais nuo tiesioginės atskaitomybės piliečiams. Augančios informacinės technologijos įgalina valstybės tarnautojus pateikti savo darbo rezultatus visuomenei, reguliariai atsiskaityti. Valstybės tarnautojai šiomis dienomis dirba akvariumo sąlygomis, t. y. nelyginant žuvytės stebimi iš visų pusių. Atskaitomybę stiprina viešojo administravimo viešumas. Pasak žinomo viešojo administravimo autoriteto, Jeruzalės universiteto profesoriaus J. Droro, viešumas (taigi skaidrumas bei atvirumas) gali būti įgyvendintas, laikantis tokių orientyrų: [3, p. 66]

Atsakomybė ir atskaitomybė Lietuvos viešosiose organizacijose. (2015 m. Lapkričio 11 d.). http://www.mokslobaze.lt/atsakomybe-ir-atskaitomybe-lietuvos-viesosiose-organizacijose.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 12:20