Autorių kontekstai (2)


Droid-app://com.google.android.googlequicksearchbox. Stojiška ori veikeju laikysena.

Lietuvių aprašymas. Žmogaus prigimties tema J.  Savickio novelėse. Individo brandos kelias V.  Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“. J. Biliūnas – lyrinės prozos pradininkas. Neoromantizmas. Valdovo deheroizavimas V. Krėvės tragedijoje „Skirgaila“. Balio Sruogos „Dievų miškas“ – žmogiškumo paliudijimas prievartos sistemoje. Klajūno paveikslas Salomėjos Nėries rinkinyje „Prie didelio kelio“. Tėvynės gynėjo paveikslas Broniaus Krivicko poezijoje. Individo ir visuomenės konfliktas Antano Škėmos romane „Balta drobulė“. Just. Marcinkevičius – tautos poetas. Pareigos prasmė Just. Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“. Kudirkos asmenybės ir kūrybos svarba. Grožio ir meno galia A.  Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“. Žmogus ir tėvynė A. Mickevičiaus bei Maironio kūryboje A. Mickevičius. Žmogus ir tėvynė A. Mickevičiaus bei Maironio kūryboje Maironis. Žmogus ir tėvynė A. Mickevičiaus bei Maironio kūryboje romantizmas. Gamtos ir meno grožis Henriko Radausko kūryboje. Žmogaus asmenybės dvilypumas V.  Mykolaičio-Putino poezijoje. Kūrybos ir tikrovės santykis Jono Aisčio poezijoje. Gamta ir meilė M.  Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“. Vertybių gynimas J.  Apučio novelėse. Šiuolaikinio žmogaus vertybės A.  Marčėno poezijoje. Valkatos paveikslas J.  Kunčino romane „Tūla“. K. Donelaičio poemoje „Metai“ gamta – žmogaus mokytoja. K.  Donelaitis – lietuvių literatūros klasikas. Apšvietos epocha vadinamas XVIII a. skleidė tikėjimo ir mokslo žinias. Žymiausias šios epochos atstovas Lietuvoje – lietuvių. Tautiškumo ir socialinio teisingumo reikšmė K.  Donelaičio „Metuose“. Egzistencializmo įtaka V. Mačernio kūryboje. Mikalojaus Daukšos „Postilės“ „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ – lietuvių kalbos gynimas. Martynas Mažvydas ir pirmosios lietuviškos knygos reikšmė. Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“. Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijos tematika. Česlovas Milošas lenkiškai kalbantis lietuvis, niekada nepamiršęs savo šaknų. Marcelijus Martinaitis – žemdirbiškosios kultūros įamžintojas. Gimtinės ir kalbos temos Justino Marcinkevičiaus lyrikoje. Sigitas Geda. Gimtinė ir kalba – žmogaus pradžių pradžia. Judita Vaičiūnaitė – miesto poetė.


Biografijos ypatumai ir kūrybos bruožai. Jurgis Savickis – daugiabriaunė asmenybė: Maskvoje ir Krokuvoje studijavo dailę, buvo Nepriklausomos Lietuvos diplomatinis atstovas Skandinavijos šalyse, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, visapusiškai išsilavinęs, mokėjo daug kalbų, buvo kosmopolitiškos prigimties. Be to, didžiąją gyvenimo dalį praleido ne Lietuvoje, todėl gimtinę matė iš Europos žmogaus perspektyvos.

J. Savickis – modernistas, vienas lietuvių prozos atnaujintojų. Daugiausia kūrė apsakymus (rinkiniai „Šventadienio sonetai“, „Ties aukštu sostu“, „Raudoni batukai“), kuriuose netradiciškai atskleidžiama pasakojimo sandara, individo būties samprata bei stilius. Novelės dažnai nedidelės apimties, primena teatro dekoracijas, tarp kurių veikia teatro kaukes dėvintys personažai. Veikėjams būdinga kaukes, kai niekas nemato, nusimesti ir parodyti savo tikrąją prigimtį. Pasakotojas,pristatantis siužetą, yra taip arti veikėjo, kad kartais neaišku, kas kalba – personažas ar pasakotojas. Autorius nevertina įvykių – interpretuoti leidžia pačiam skaitytojui, nors tekstai dažnai daugiaprasmiai. Negana to, skaitytojas neretai apsigauna, nes įprasti siužetai „apverčiami“: pavyzdžiui, iš apsakymo „Ad astra“ tikimasi dvasingumo, nes pavadinimas yra lotyniško posakio „Per kančias į žvaigždes“ nuotrupa, tačiau kūrinyje pasakojama ironijos nuspalvinta šuns paskandinimo istorija. Neįprastai, moderniai pažiūrima į įvairias temas: nuvainikuojamas kaimas kaip lietuvių dorybių puoselėtojas (įprastas požiūris tradicinėje literatūroje), į žmogaus prigimtį žvelgiama ironiškai ir pan.

Negatyvi individo prigimtis, vaizduojama įvairiuose J. Savickio apsakymuose. Kaip J. Savickio kūryboje pasireiškia demoniška žmogaus prigimtis? Apsakyme „Vagis“ – tai pasiturinčio, visų kaime gerbiamo ūkininko žiaurumas jau sumuštam, surištam, todėl negalinčiam pasipriešinti arkliavagiui. Tačiau ūkininkas atsiskleidžia tik tada, kai niekas iš aplinkinių nemato (iš kur jis gali žinoti, kad jo žiaurumą stebi mažas sūnelis). Apsakyme „Ad astra“ apnuoginamas dar vieno veikėjo, turtingo ūkininko Dalbos, žiaurumas, atvirai neišsiveržę priekaištai kaimynams. Dalba įsiutęs, kad per jo žemę vaikšto kaimynai, apsitverti negali, nes žemės labai daug, todėl be tvarkos išmindyti, išvaikščioti takeliai siutina valãkų savininką. Privengdamas kaimynų, nenorėdamas su jais pyktis, Dalba išlieja susitvenkusį pyktį kitaip – paskandina savo seną šunį. Apsakyme „Jono Graužos nuotykiai“ pagrindinis veikėjas, Vakaruose dirbantis inžinierius, iš pirmo žvilgsnio išsilavinęs, plačių pažiūrų, draugiškas, išprusęs, užsienyje dirbantis, Kaune šeimą turintis lietuvis. Tačiau iš susitikimo su ponia Račiene paaiškėja, kad Grauža – lovelasas, linksmybes pamėgęs, bijantis kam nors įsipareigoti paviršutiniškas žmogelis, o rūpinimasis patrauklia išvaizda, lanksčiu kūnu reikalingi tik tam, kad pritrauktų vis naujas aukas – naivias, patiklias moteris. Apsakyme „Kova“negatyvi prigimtis atsiskleidžia kaip vergavimas savo instinktams: šeimos motina („mamanka“) mėgsta triukšmingas svetimų vyrų draugijas, jos vyras jaučiasi nelaimingas, todėl geria. Abu neatsakingi šeimos tėvai dažnai lankosi smuklėje „Laisvė“ – pats užeigos pavadinimas skamba ironiškai, nes skaitytojui kelia įvairių minčių: brandžiam žmogui laisvė visada susijusi su atsakomybe, o šiuo atveju paleistuvė motina ir girtuoklis tėvas jaučiasi laisvi nuo pareigų savo augančiam sūnui. Apsakyme„Fleita“ autorius panaudoja transformacijos principą ir „apverčia“ nuo antikos laikų žinomą pasakėčią apie skruzdes ir žiogą. Lengvabūdis pasakėčios žiogas apsakyme tampa nelaimingu menininku Žiogu, o darbštuolės skruzdės – godžiais ir žiauriais giminaičiais Viksvomis (viksva – piktžolė). Visą gyvenimą paskyręs žmonėms, senatvėje Žiogas, norėdamas išsaugoti sveikatos likučius, privalo atsisakyti fleitininko profesijos. Naiviai tikėdamas kaime gyvenančių giminaičių Viksvų gerumu, pasiprašo priglaudžiamas. Tačiau Viksvos, sužinoję, kad Žiogas skurdžius, priverčia sergantį menininką eiti uždarbiauti ir pasiunčia jį tiesiai į mirtį. Taigi negatyvi individo prigimtis J. Savickio apsakymuose pasireiškia kaip žiaurumas, paviršutiniškumas, nebrandumas, godumas, vartotojiškumas, vergavimas instinktams.

Stojiška veikėjų laikysena – atsvara negatyviai prigimčiai. J. Savickio apsakymai nėra beviltiškai niūrūs, nes negatyviai prigimčiai kai kurie apsakymų veikėjai priešinasi laikydamiesi stojiškai, t. y. oriai. Jie padaro viską, ką gali, ir susitaiko su tuo, ko negali pakeisti. Toks yra ūkininko sūnus iš apsakymo „Vagis“. Netyčia pamatęs tėvo žiaurumą, nusivilia autoritetu (niekaip nesupranta, kodėl gerasis tėvelis muša vagį). Sukrėstas artimo žmogaus žiaurumo, subręsta tiek, kad ima savarankiškai veikti – ryžtasi išlaisvinti arkliavagį. Tačiau berniukas niekaip nereaguoja į žinią apie vakare vėl sugautą vagį – vaikas padarė viską, ką galėjo, tolesni įvykiai nuo jo nebepriklauso. Stojiškai savo likimą pasitinka apsakymo „Kova“ veikėjas – mažasis instinktų valdomų tėvų sūnelis. Jis nekaltina savo gimdytojų, bet beviltiškai mėgina juos gelbėti iš instinktų valdžios. Nepavykus susitaiko su esama padėtimi. Negana to, visada laukia tėvų sugrįžtant, nes darni šeima – vaiko svajonė (apie tai byloja ir paskutinė apsakymo scena – vaiko žvilgsnis, pakeltas į žvaigždes, užuomina į aukštesnių vertybių ilgesį). Ori veikėjų laikysena – visų pirma jų brandumo ženklas.

Autorių kontekstai (2). (2015 m. Birželio 01 d.). http://www.mokslobaze.lt/autoriu-kontekstai-2.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 08:04