Baletas romantizmo epochoje


Menų referatas. Įvadas. Baletas XIX a. pirmoje pusėje. Baleto ištakos. Baleto pakilimas ir nuosmukis romantizmo epochoje. Romantinis baletas Lietuvoje. Žymiausi baletmeisteriai ir šokio kūrėjai. Filipas Taljonis. Žiulis Pero. Ogiustas Burnonvilis. Žymūs romantiniai baletai. Silfidė”. Žizel”. Išvados. Literatūros šaltiniai.


Romantizmo epocha yra laikoma baleto pakilimo laikotarpiu, kuriame jis įgijo šiuolaikiniam baletui būdingą formą ir stilistiką. Būtent XIX a. pradžioje baletas išsilaisvino iš aukštuomenės peršamų taisyklių ir tapo laisvesnis. Romantizmo epochos balete išryškėja reaulaus ir fantastinio pasaulio kontrastas, dažnai spektakliuose būna mistinių veikėjų. Pasak Violetos Milvydienės(2003), pagrindiniai romantinio baleto bruožai yra praeities idealizavimas, vaizdų nepaprastumas, spalvingumas, misticizmas. Šią temą pasirinkau, nes noriu susipažinti su epochą, kuri tapo pagrindu šiandieniniam baletui ir pakėlė jį į aukštesnį lygį, kuriame nebesilaikoma griežtų reikalavimų ir šokis tampa laisva emocijų ir minčių išraiška. Šiame darbe apžvelgsiu tokių autorių kaip Susan Au, Violetos Milvydienės, Helmuto Šabasevičiaus literatūrą, palyginsiu jų mintis ir požiūrius į baletą XIX a. pirmoje pusėje.

Darbo tikslas: supažindinti su romantizmo epochos baleto raida pasaulyje ir Lietuvoje.

Darbo uždaviniai: 1. Apžvelgti baleto vystymąsi romantizmo laikotarpyje.

2. Supažindinti su žinomiausiais XIX a. baletmeisteriais ir šokio kūrėjais.

Romantizmas – tai literatūrinė meninė kryptis, įsigalėjusi XIX a. Pradžioje Vokietijoje, po kiek laiko – Prancūzijoje. Pagrindiniai jos bruožai yra praeities akcentavimas, vaizdų nepaprastumas. Spektakliuose atsirado mistinių būtybių – vaiduoklių, nimfų, mirusių sielų. Siužetuose dažniausiai vyraudavo viduramžių legendos. Romantinio baleto scenoje pradėjo dominuoti moterys šokėjos. (Milvydienė, 2003).

Romantiniame baleto spektaklyje priešpriešomis tampa du pasauliai: pirmame akte vaizduojamas realus žmonių gyvenimas, jų nusivylimai, sužlugdyti idealai, o antrame – pomirtinis, fantastinis arba svajonių pasaulis, idealizuojantis praetį. Spektaklis dažniausiai pasibaigdavo žmogaus rimtimi – kovoti beprasmiška, nes nieko nebegalima pakeisti (Milvydienė, 2003).

Liudviko XIV, labai mėgusio šokį ir vadinto karaliumi Saule, laikai laikomi choreografijos emancipacijos pradžia. Šokio meno raida ypač suintensyvėjo, kai jis įkūrė šokio akademiją Paryžiuje. Būtent tuo laikotrapiu šokis įgavo prasmę, patobulėjo atlikimo technika, atsirado konkurencija tarp atlikėjų. Pamažu žodį keičiant baletinei kalbai, dvare susiformavo įvairūs baleto spektaklio žanrai (baletai – karnavalai, melodraminis baletas, baletai – entrees, opera – baletas, baletai - komedijos). Dvaro baletai buvo pavyzdys spektakliams, statomiems privačiuose teatruose. (Milvydienė, 2003).

XVIII a. buvo puikių šokėjų amžius ir tuo metu choreografai ir šokėjai ėmė siekti ne vien tik parodyti šokio techniką, bet ir daugiau. Jie jautė, kad šokis turėtų būti ne vien puošmena ar žavėjimosi objektas, jie norėjo jam suteikti prasmę. Jau amžiaus pradžioje baletas žengė šia linkme. Nors jame dar buvo daug buitinių šokių, bet po truputį jis tapo ne tik etiketo simboliu. Profesionalūs šokėjai nebuvo verčiami laikytis džentelmenų manierų. Balete vis populiarėjant dramai, imta skatinti nevengti rodyti emocijų, kurių beveik iš viso nebūdavo rodoma viešajame gyvenime (Susan Au, 2000).

  • Menai Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 12 puslapių (2388 žodžiai)
  • Universitetas
  • Menų referatai
  • Microsoft Word 32 KB
  • Baletas romantizmo epochoje
    10 - 8 balsai (-ų)
Baletas romantizmo epochoje. (2015 m. Gegužės 11 d.). http://www.mokslobaze.lt/baletas-romantizmo-epochoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 16:43