Baltijos jūros aplinkosaugos konspektas


Aplinkos konspektas. Baltijos jūros fizinis geografinis suskirstymas ir baseinų ypatybės. Baltijos jūros drenažo baseinas. Baltijos jūros vandens storymės stratifikacija pagal druskingumą ir temperatūrą. Baltijos jūros vandens cirkuliacija ir jos ypatumai. Deguonies koncentracija Baltijos jūros vandens storymėje ir ją sąlygojantys veiksniai bei procesai. Baltijos jūros baseino geologinė sandara. Baltijos jūros evoliucija. Baltijos jūros dugno nuosėdų tyrimo metodai. Šiuolaikinės Baltijos jūros dugno nuosėdos ir jų kaupimosi ypatumai. Baltijos jūros eutrofikacija ir ją sukeliantys veiksniai. Ekologinis eutrofikacijos poveikis jūrai. Eutrofikacija Kuršių Mariose ir Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje bei jos mažinimo priemonės. Taršos klasifikacija pagal teršalų paplitimo mąstą. Vandens aplinkai pavojingos taršos medžiagos. Helsinkio konvencija jos tikslas ir uždaviniai. Radioaktyvios taršos medžiagos Baltijos jūroje ir jų patekimo keliai. Helsinkio komisijos darbinės grupės. Helsinkio komisijos vaidmuo Baltijos jūros baseino aplinkosaugai ir darbo prioritetai. Helsinkio komisijos Baltijos veiksmų planas. Europos sąjungos direktyvos susijusios su Baltijos jūros baseino aplinkosauga. Europos sąjungos jūros strategijos pagrindų direktyva. ES jūros strategijos direktyvos geros aplinkos deskriptoriai. Baltijos jūros bioįvairovė ir jos būklė. Poveikių Baltijos jūrai apžvalga. Pavojai ir poveikis Baltijos jūros aplinkai.


Baltijos jūros priekrantėje, teritoriniuose vandenyse ir atviroje jūroje yra būdingas ne tik savitas vandens temperatūros horizontalus pasiskirstymas, bet ir tam tikra vertikali vandens stratifikacija, susijusi su temperatūros skirtumais. Jūros paviršiuje iki 10 m gylio visais sezonais formuojasi homotermiškas konvekcinės ir turbulentinės sąmaišos sluoksnis. Vasaros termoklinas (šuoliškas temperatūros mažėjimo sluoksnis) formuojasi 10 – 40 m gylyje, ir vandens temperatūros gradientas šiame sluoksnyje yra 0,5 – 1,0°C/m. Termoklinas atskiria paviršinę, šiltą vandens masę nuo tarpinio šalto pasluoksnio. Haloklino srityje ir giliau temperatūros svyravimai metų bėgyje nereikšmingi. Haloklinas – staigus druskingumo pakitimas (padidėjimas) apie 70m gylyje. Druskingumas mažėja iš Pietų į Šiaurę ir nuo Danijos į Rytus. Druskingumo kitimas pietrytinėje Baltijos jūros dalyje, kuriai priskiriama Lietuvos akvatorija, priklauso nuo gėlų upinių vandenų prietakos ir centrinės Baltijos druskingumo kaitos. Lietuvos akvatorijoje vidutinis vandens druskingumas yra apie 7 ‰.

Baltijos jūros vandens cirkuliacija yra labai lėta, per metus pasikeičia tik 3% Baltijos jūros vandens. Vandens apykaita nėra aktyvi, kadangi Skagerako, Kategato ir Danijos sąsiauriai negilūs (slenksčių gylis 7-18 m). Kadangi į Baltijos jūrą priteka daugiau gėlo vandens, negu druskingo vandens iš Šiaurės jūros tai sukelia vandens stulpo stratifikaciją. Sūrus vanduo nusėda gylyn, paviršiuje lieka mažai druskingas.

Pirmas aukštas bus iš nuosėdiniu uolienų, antras iš magminiu, metamorfinių, granitai.

1950 metais pradėti tikslūs jūros dugno nuosėdų tyrimai. Naudojami akustiniai instrumentai – daugiaspindulinis echolotas, sonaras.

Šoninės apžvalgos sonaras parodo didesnį dugno ploto vaizdą ir leidžia įvertinti dugno geomorfologines struktūras, sužinoti paviršinių nuosėdų tipą, pamatyti ruzgas, smėlį, dumblą.

Daugiaspindulinis echolotas – kuo daugiau spindulių siunčiama į dugną, tuo aiškesni duomenys gaunami. Gali būti 120 ir daugiau dažnio siųstuvų. Jie pasiekia jūros dugną skirtingais kampais ir grįžta į laivą skirtingu laiku. Tai rutininė tyrimų dalis.

Semtuvai – tinka tik šiuolaikinėms dugno nuosėdoms tirti. Naudojamas Van Veen semtuvas.

Gravitaciniai vamzdžiai – leidžia paimti grunto kolonėles, jie paleidžiami į jūros dugną ir gali prasiskverbti į 10m storymę.

Vibravamzdis – į dugną nuleidžiama žarna su suspaustu oru ir taip vamzdis sukalamas į dugną.

Taip pat naudojami ir kiti prietaisai bei metodai: jūros dugno gręžimas, magnetiniai tyrimai, seisminiai tyrimai, naudojami autonominiai povandeniniai aparatai, bumeriai, čirpai ir kiti prietaisai.

10. Šiuolaikinės Baltijos jūros dugno nuosėdos ir jų kaupimosi ypatumai.

Terigeninės nuosėdos. Šios nuosėdos susiformuoja erozijos, vulkanų išsiveržimo metu. Daugiausiai jos sutinkamos kontinentų šlaituose.

Hidrogeninės nuosėdos. Tai metalų konkrecijos (medžiagų saaugos) pvz geležies, magnio ir t.t. Susidaro iš talpinančių nuosėdų mineralinės medžiagos, kuri išskiriama difuziškai ir auga apie kokį nors centrą, pvz smiltelę.

Biogeninės nuosėdos. Tai nuosėdos kurios susidaro dėl augalų ir gyvūnų aktyvumo (tai jų organizmo pašalintos atliekos) ir organinės bei mineralinės mirusių oragnizmų nuosėdos.

Dėl žmonių ūkinės veiklos azoto ir fosforo kiekis per paskutinius šimtą metų padidėjo 4 kartus, o pakrantės žydi 30-40k. dažniau. Šios medžiagos skatina fotosintezę, jo metu pernelyg išveši dumbliai ir kita augmenija. Eutrofikacijos metu sumažėja vandens skaidrumas ir fitoplanktono biomasė yra terpė daugintis bakterijoms, iš kurių keletas rūšių yra toksiškos. Fitoplanktonas – pagrindinis eutrofikacijos variklis, kurį sudaro dumbliai. Dėl to vėliau seka biomasės puvimas ir sieros vandenilio susidarymas. Taigi, eutrofikacijos pasekmės: vandens skaidrumo sumažėjimas, anoksinių sąlygų vystymasis, pokyčiai dominuojančioje biotoje, padidėjęs dumblių žydėjimas, gyvenviečių praradimas ir prastas estetinis vaizdas.

  • Aplinka Konspektai
  • 2014 m.
  • 6 puslapiai (3523 žodžiai)
  • Aplinkos konspektai
  • Microsoft Word 145 KB
  • Baltijos jūros aplinkosaugos konspektas
    10 - 3 balsai (-ų)
Baltijos jūros aplinkosaugos konspektas. (2014 m. Lapkričio 16 d.). http://www.mokslobaze.lt/baltijos-juros-aplinkosaugos-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 01:56