Baltijos jūros teršėjai


Ekologijos referatas. Įvadas. Pagrindinė informacija apie baltijos jūra. Baltijos jūros geofiziniai duomenys. Klimatas ir ištekliai. Fizinės ir geografinės savybės. Biologinės savybės. Ypatingos savybės ir procesai, lemiantys Baltijos jūros ekosistemos jautrumą. Lietuvos baltijos jūros išteklių panaudojimas. Pagrindiniai jūriniai sektoriai Lietuvoje. Sektoriai, įtakojantys jūrą per atitekančius paviršinius vandenis. Jūros aplinkos kokybės ekonominio vertinimo metodai. Baltijos jūros taršos apžvalga. Eutrofikacija. Cheminė aplinkos tarša. Jūrinė žvejyba. Nevietinių rūšių patekimo keliai ir poveikis. Jūros tarša šiukšlėmis ir povandeniniai triukšmai. Žmogaus veikla ir poveikių jūros. Aplinkai prigimtis. Išvados. Literatūros sąrašas.


Geologiniu požiūriu Baltijos jūra yra „jauna“, kadangi pradėjo formuotis tik prieš 12 tūkst. metų. Lietuvos jūros akvatorija pasižymi gana sudėtingu dugno reljefu, kurį suformavo ledynai, jūros vandens lygio svyravimai ir šiuolaikiniai hidrodinaminiai procesai. Didelę dugno dalį užima Klaipėdos-Ventspilio plynaukštė bei Gdansko ir Gotlando įdaubų link besileidžiantys šlaitai. Maksimalaus Lietuvos Baltijos jūros gylis - 125 m. Lietuvos akvatorijos jūros dugnas yra padengtas reliktinėmis ir šiuolaikinėmis dugno nuosėdomis. Reliktinės dugno nuosėdos – tai ledynmetyje ir Baltijos jūros raidos stadijų metu susiformavusios nuogulos ir nuosėdos. Jos slūgso hidrodinamiškai aktyviose jūros vietose, kur yra stipriai veikiamos bangų ir srovių. Daugelyje tokių vietų ledyninės nuogulos (morenos) yra stipriai išplautos, o jų paviršių dengia rieduliai, gargždas, žvirgždas ar įvairiagrūdis smėlis. Gilesnėse jūros dalyse paviršius yra mažiau paveiktas Lietuvos Baltijos jūros dalies dugno reljefas ir nuosėdų sudėtis bei pasiskirstymas. Jūros dugne atsidengia ledyninės ir vėlyvojo ledynmečio nuogulos. Klaipėdos-Ventspilio plynaukštės šlaite, giliau 80 m, slūgso ankstyvųjų Baltijos jūros raidos stadijų moliai. Įvairaus rūpumo smėlio, žvirgždo ir gargždo mišiniai aptinkami Sambijos-Kuršių ir Klaipėdos-Ventspilio plynaukštėse. Šiuolaikinės dugno nuosėdos aptinkamos akumuliacinėse (kaupimosi) zonose. Svarbiausi nuosėdų tipaiyra smėlis, aleuritas ir dumblas. Jūroje išsiskiria trys smėlio paplitimo zonos: jūros priekrantė, lyguma šiauriau Sambijos-Kuršių plynaukštės ir Klaipėdos-Ventspilio plynaukštės papėdė. Nuo kranto iki 4-10 m gylio dugno nuosėdose dominuoja smėlis, čia bangų ir srovių veikiami, formuojasi 400 - 600 m pločio ir 4 - 6 m aukščio sėkliai. Ties Kuršių marių žiotimis vyksta iš marių išneštos nuosėdinės medžiagos kaupimasis, čia jūros dugną dengia aleuritas. Dumblo nuosėdos yra paplitę apatinėje Gdansko įdaubos šlaito dalyje, maždaug nuo 50-60 m gylio ir dengia Gdansko ir Gotlando įdaubų dugną. (Černiauskaitė, 2009)

Lietuvos Baltijos jūros priekrantė yra sąlyginai sekli, todėl jos vandens terminis režimas labai greitai reaguoja į klimatinių sąlygų kaitą. Lietuvos klimatas priklauso vidutinių platumų klimato juostai, todėl jūros vandens temperatūra kinta sezoniškai. Vanduo labiausiai atvėsta vasario mėnesį (iki –0,5 °C žemiau nulio), o daugiausiai įšyla liepos-rugpjūčio mėnesiais (iki 28,2 °C). Vertinant 1961-2009 metais atliktus stebėjimus pastebima, jog vidutinė metinė oro bei vandens paviršiaus temperatūra pamažu kyla. Virš šiaurės Atlanto susidariusios oro masės (ciklonai) labai įtakoja Lietuvos klimatą ne tik sušvelnindamos oro bei vandens temperatūrą, bet ir atnešdamos stiprius vėjus bei uraganus. Per metus vidutiniškai 88 dienas stebimi stipresni nei 14 m/s vėjai, o 17 dienų – stipresni nei 20 m/s vėjai, tačiau per paskutinį dešimtmetį tokių vėjuotų dienų skaičius ženkliai sumažėjo. Stiprūs cikloniniai vėjai dažniausiai yra vakarų krypties, todėl ties Lietuvos krantais susidaro vienos iš didžiausių Baltijos jūroje bangos, kurių aukštis siekia iki 5 m. Tokios bangos ir stiprios, vidutiniškai 0,5 m/s greičio srovės, aktyviai formuoja krantą, dugno reljefą bei yra svarbios augalijos ir gyvūnijos įvairovei bei gausumui. Kadangi Baltijos jūra yra atskirta nuo Šiaurės jūros sekliais Danijos sąsiauriais ir į ją įteka daug upių, jūros vandens druskingumas yra mažesnis nei 35 ‰. Lietuvos akvatorijoje iki 60 m gylio vanduo yra nuolat maišomas ir todėl prisotintas deguonies. Šiame sluoksnyje druskingumas yra apie 7-8‰, tačiau 60-80 m gylyje, kuriame esantis vandens sluoksnis vadinamas haloklinu, vanden sdruskingumas staigiai didėja iki 10‰. Dar didesniuose gyliuose esančių giluminių sluoksnių vandens druskingumas gali siekti ir 12‰. Dėl vandens tankio skirtumų tarp nugėlintų viršutinių ir druskingų giluminių vandens sluoksnių susidaro stipri vandens stratifikacija. Haloklinas stipriai riboja vandens masių apykaitą tarp viršutinių ir apatinių sluoksnių, kuriuose nuolat jaučiama deguonies stoka ir dažnai formuojasi gyvybei nuodingas sieros vandenilis. Šioje zonoje gali gyventi tik anaerobinės bakterijos. Vandens ir deguonies atsargų atsinaujinimas giluminėje zonoje vyksta tik dėka Šiaurės jūros vandens įtekėjimų, kurie plinta giliausiomis jūros įdubomis. Tokių jūrinio vandens įtekėjimų į Baltiją skaičius ženkliai sumažėjo per paskutinius tris dešimtmečius. Lietuvos priekrantėje paviršinis vanduo dažnai būna dar labiau nugėlintas (nuo 0,5 iki 6,0 ‰) dėlnuotėkio iš Kuršių marių. Šis nugėlinto vandens šleifas gali nusidriekti į jūrą net keliasdešimt kilometrų ir jo sklaida priklauso nuo hidrometeorologinių sąlygų. Į Lietuvai priklausančią Baltijos jūros dalį dideli maistinių medžiagų (azoto ir fosforo junginių) kiekiai yra atnešami su Nemuno ir Kuršių marių vandenimis. Didelė šių medžiagų koncentracija skatina mikrodumblių dauginimąsi ir augimą, dėl to didėja vandens drumstumas, keičiasi nusistovėjęs energijos balansas mitybos grandinėse ir akivaizdžiai prastėja vandens kokybė. Šis procesas yra viena iš didžiausių problemų visoje Baltijos jūroje ir vadinamas eutrofikacija. Skirtingų šaltinių vertinimu pastaraisiais dešimtmečiais su gėlu vandeniu į Lietuvos priekrantę per metus patekdavo 40- 60 tūkstančių tonų bendrojo azoto ir 2 - 4 tūkstančių tonų fosforo. Dabartiniai tyrimų rezultatai rodo, kad minėtų medžiagų prietaka į jūrą mažėja. Kitas Lietuvos jūros akvatorijai svarbus maistinių medžiagų šaltinis yra giluminiai centrinės Baltijos rajonai, kuriuose dažnai formuojasi bedeguoninė aplinka ir iš dugno nuosėdų išlaisvinami dideli kiekiai fosforo junginių.

  • Ekologija Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 32 puslapiai (8211 žodžių)
  • Ekologijos referatai
  • Microsoft Word 56 KB
  • Baltijos jūros teršėjai
    10 - 4 balsai (-ų)
Baltijos jūros teršėjai. (2015 m. Rugsėjo 30 d.). http://www.mokslobaze.lt/baltijos-juros-tersejai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 08:12