Baltų genčių christianizacijos problema istoriniais ir archeologiniais duomenimis


Istorijos kursinis darbas. Įvadas. Christianizacijos sąvoka. Naujosios Europos kontekstas. Lietuvos Christianizacijos problema istoriografijoje. Pirmosios misijos į baltų žemes istoriografinės problemos. Lietuvos krikšto istoriografinės problemos. Kryžiaus karų ir taikių misijų santykis. Išvados. Literatūros sąrašas.


Christianizacija yra įvairiai suvokiama įvairiuose laikotarpiuose, tiek istorikų tiek archeologų. Christianizacija yra Europeizacijos sudedamoji dalis, kuri viduramžiais pasireiškė dviem stadijom: pirmoji taikioji, antroji- paremta kryžiaus karų prievarta. Šie kryžiaus žygiai neretai užgožia šalia vykstančias taikias misijas. Pirmieji kryžiaus žygiai buvo į Palestiną siekiant atgauti savo žemę, tačiau vėliau jie įgavo visai kitą reikšmę. Baltų tautos kaip tik pateko į tą verpetą kai pradėjo vyrauti ekspancinė kryžiaus žygių politika. Kryžiaus karai iš istorikų, ypač lietuvių, pusės susilaukė daugiausiai dėmesio. Lietuvos istorijai tai buvo kovos su kryžiuočiais dėl išlikimo ir savarankiškos valstybės sukūrimo. Tarp Lietuvos ir užsienio istorikų, taip pat ir tarp archeologų nuomones baltų christianizacijos klausimu iškyla tam tikri prieštaravimai. Tai lėmė platų tyrinėjimo sferą šiuo klausimu. Lietuvos istoriografijoje išsiskiria du istoriniai modeliai. Tai aušrininkų (pavyzdžiui Basanavičius) ir sovietinis modeliai. Aušrininkai aukštino pagonybę ir priešiškai žiūrėjo į krikščionybę, o pastarieji skelbė, kad tik su rusų pagalba Lietuva sugebėjo apsiginti.

Skirtingas istorikų bei archeologų požiūris mums rūpimu klausimu iškelia tam tikras problemas. Todėl svarbu jas įvardinti ir išnagrinėti. Tai ir daro mano darbą aktualiu, kadangi čia bus nagrinėjami Lietuvos bei užsienio istorikų bei archeologų darbai.

Mano tyrimo chronologinės ribos yra nuo pat pirmųjų susidūrimų su misionieriais X a. iki Lietuvos krikšto 1387 m.

Tyrimo objektas: baltų genčių christianizacijos problematika istoriniuose ir archeologiniuose šaltiniuose.

Darbo tikslas: išanalizuoti istoriografijoje baltų genčių christianizacijos problemas istoriniuose ir archeologiniuose šaltiniuose.

Christianizacijos terminas ”Visuotinėje Lietuvos enciklopedijoje“ - (vok. christianisierung; lot. christianisatio) krikščioninimas, krikščionybės ( tikėjimo Dievą pagal Jėzų Kristų ir apaštalų mokymą) skleidimas ir plitimas nekrikščioniškuose kraštuose. Remiantis Jėzaus Kristaus priesaku skelbti gerąją naujieną (evangeliją) visoms tautoms. Tarptautiniame žodžių žodyne šis terminas yra perfrazuojamas - tai krikščionybės ir jos įtakos platinimas, suteikiamas kam nors (pvz. papročiams) krikščionybės reikalavimus atitinkančio pobūdžio. Viduramžių žodyne kalba apie krikštą kaip apie christianizaciją , kada „ ankstyvuosiuose viduramžiuose praktikuotas ir bendras ištisų genčių krikštas (pvz. saksų ), dažniausiai per karinę prievartą vykdomas misijas; neretai gentį nugalėjęs valdovas tapdavo pralaimėjusiųjų krikštatėviu idant taip būtų užtikrinta giminystės taika.“

Panašią reikšmę turi ir kita sąvoka- konversija. Konversijos pagal tarptautinių žodžių žodyną viena iš reikšmių yra vienos krikščioniškos tikybos pakeitimas kita, atsivertimas, dažniausiai- katalikybės priėmimas. Anot James Muldoon, konversija- atmetimas vienos religijos ir perėjimas prie kitos, yra pagrindinė sąvoka krikščionybės istorijoje. Vakarų civilizacijoje ir Viduramžių istorijoje dažnai minima Europos konversija arba barbarų konversija, Romos pasaulio įsiveržėlių transformacija iš pagonybės į krikščionybę, kaip pagrindinis įvykis sukuriant viduramžių Europą( duodant pradžią). Bet konversija geriau laikyti labiau asmeniniu atsivertimu, kaip rašo James Muldoon, kai jis paminėjo apie Augusto iš Hippo Išpažinimus. Anot jo, vienuoliškas gyvenimas yra mažesnė transformacija arba konversija, kuri kolektyviai pakeičia individualų vienuolio gyvenimą, po to tai buvo nebūtinai vienuoliai, tai galėjo būti ir nusikaltėliai, nusidėjėliai.

Pasak Jerzy Kloczowski (Jerzy Kłoczowski), christianizacija- ilgalaikis, ilgai besitęsiantis procesas, kuris niekada nesibaigia. Pritaikant Muldoon sąvoka galima su tuo sutikti, nes atsivertimas visų pirma turėtų būti pačioje asmenybėje. Christianizacijos procesai yra neatsiejama nuo viduramžių Europos istorijos. Nuo X-XI iki XVI-XVII amžiaus Vakarų europiečių civilizacija buvo apibrėžiama kaip christianitas (krikščionija) civilizacijos pasaulis vienija krikščionių vertybes bei dvasingumą. Christianizacijos procesai susideda iš priėmimo krikščioniško tikėjimo ir praktikos žmonių savo noru, pripažinimas naujos religijos ir po jos seka laipsniška adaptacija.

Nils Blomkvist christianizaciją visų pirma laiko europeizacijos sudedamąją dalimi. O europeizacija reiškia pasikeitimą, vystimąsi daugelyje sričių. Pirmiausia Vakarų Europos propaguojamas krikščioniškasis tikėjimas turėjo būti įvestas vietoj nekrikščionių tikėjimų, o tai kartu ir pagonių vietinių vertybių naikinimas. Taip pat N. Blomkvistas (kaip vėliau matysime ir E. Gudavičius) parodo , kad pradėjo vykti germanų ekspansija, nukariavimai pagal feodalinius principus. Blomkvistas išskiria du europeizacijos būdus: taikus būdas (christianizacija, prekyba) ir priverstinis būdas (kolonizacija, karinė ekspansija). N. Blomkvistas christianizaciją laiko europeizacijos dalimi, o pati christianizacija buvo ekspansija paremta ekonominiais sumetimais bei prekyba. Taip pat jis išskiria skirtingų siekių siekiančius asmenis :

  • Istorija Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 22 puslapiai (5789 žodžiai)
  • Universitetas
  • Istorijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 57 KB
  • Baltų genčių christianizacijos problema istoriniais ir archeologiniais duomenimis
    10 - 4 balsai (-ų)
Baltų genčių christianizacijos problema istoriniais ir archeologiniais duomenimis. (2015 m. Gegužės 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/baltu-genciu-christianizacijos-problema-istoriniais-ir-archeologiniais-duomenimis.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 12:45