Barokiniai parkai


Architektūros referatas. Įvadas. Baroko stiliaus atsiradimas Prancūzijoje. Pagrindiniai Prancūzijos baroko parkų bruožai bei įvestos naujovės. Itališkųjų ir prancūziškųjų parkų skirtumai. Architektas Andre Le Notre‘as (1613m. – 1700m. ). Vaux-le-Vicomte. Versalio rūmų ir parko ansamblis. Išvados. Naudota literatūra.


XVIIa. Prancūzijoje susidarius tinkamoms sąlygoms, pritaikius itališkojo parko principus lygiam, plokščiam Prancūzijos kraštovaizdžiui. Prasidėjo sodų meno pakilimas, kurį galima pavadinti dekoratyvių sodų kūrimo koncepsijos revoliucija. Liudviko XIV epochos prancūziškasis parkas iš ramaus ir harmoningo meno kūrinio pavirto absoliučios valdžios visai gamtai išraiška.

Pirmiausia reiktų atkreipti dėmesį, kad Prancūzijos parkams itin būdingas monumentalumas ir dididingumas, dažniausiai sąlygotas absoliutinės monarchijos atsmosferos. Taip pat su esama valdžios situacija susijęs ir reprezentacinis paradiškumas (barokiniai ansambliai buvo kuriami prie karališkųjų rūmų valdovų pageidavimu, todėl turėjo atspindėti absoliutizmo idėją, turėjo dar labiau pabrėžti ir taip neribotą karaliaus valdžią). Karaliaus valdžia buvo laikytina aukščiau už viską, iš to atsirado dar vienas bruožas – galima sakyti visiškas nesiskaitymas su gamta (dar vienas bandymas išreikšti savo galią).

Prancūziškasis parkas planuojamas kaip neįtikėtino dydžio architektūrinis statinys, pasižymintis kompozicinių bei struktūrinių elementų gausa. Parkuose atsiranda įvairesnių karpomų medžių sektorių. Renesanse atsiradęs bosketas prancūzų baroke tampa daug sudėtingesniu, didesniu elementu, atsiranda keli jų tipai: paprastasis bosketas – stačiakampio formos, apsodintas geometriškai karpomais medžiais, jo centre dažnai ,,žaliasis kabinetas“ su baseinėliu ir skulptūromis; atvirasis bosketas - medžiai sodinami tik takų ir aikštelių pakraščiuose, centre dažnai pavėsinė ar rotondėlė; kvinkuksas – jame medžiai sodinami retai, kvadratiniu lizdiniu metodu – keturi kampuose ir vienas centre, jam suteikiama aiški geometrinė forma (kūgis, cilindras, piramidė).

Buvo naudojami ir skirtingi parterių tipai. Keletas iš jų: rabatiniai - juose į piešinio kompoziciją buvo įtraukti gyvatvore apsodinti ir smėliu barstyti takeliai, jų centre baseinas, o likusį plotą dengia gėlių kilimas; vandens parteriai – juos sudarė dideli vandens baseinai, kuriuose vanduo turėjo būti ramus, kad sudarytų vandenį; kiliminiai - sudėtingo ir įmantraus rašto, imituojančio Rytų kilimus arba stilizuotas gamtos formas (šakas, lapus, žiedus). Boulingrin (,,žali kėgliai“) – tik prancūzų barokui būdingas parko sektorius. Tai geometrinė formos pažeminto reljefo aikštelė, aprėminta atramine sienute ar apvadu. Pažeminta dalis buvo apsodinta veja, nes jos paskirtis žaidimai su kamuoliu.

Barokiniai parkai. (2013 m. Gruodžio 09 d.). http://www.mokslobaze.lt/barokiniai-parkai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 00:17