Bendrinės leksikos norminimo problemos


Kalbos kultūros klaidos leksikos,palyginimų štampai. Norminimo darbai. Leksikos klaidu taisymas. Norminimo leksika.

Raštvedybos referatas. Įvadas. Jonas jablonskis. Kalbos normos. Kodel nukrypstama nuo normų. Išvados. Naudota literatūra. Papildoma medžiaga. Bendrinei lietuvių kalbai yra privalomos tam tikros normos, tam tikrų taisyklių visuma. Kalbos normos grindžiamos tradicijomis ir kalbos dėsniais, teikiamais vadovėliuose, gramatikose, žodynuose, žinynuos. Jos padeda suprasti kalbos sistemos visumą ir pastovumą. Kalbos reikalais tarsi rūpinamės, o jie dėja negerėja. Suprastėjo spauda, plūstelėjo svetimybių banga, pakrito kalbos drausmė. Dažnai nesilaikoma ne tik tradicinių normų ir norminamųjų veikalų, bet ir lietuvių kalbos komisijos nutarimų, kurių privaloma laikytis visoms įstaigoms, įmonėms, leidykloms ir redakcijoms.


Svarbiausias kalbos norminimo tikslas – siekti bendrinės lietuvių kalbos grynumo. Kalbos normas įtvirtina mokykla, žiniasklaida. Kalbos normų pažeidimai laikomi kalbos klaidomis.

Normos variantiškumas – tai bendrinės kalbos raidos, komunikacijos rezultatas, kalbos gyvumo įrodymas. Kalbos faktai gali turėti keliatą variantų:

Normos stabilimas. Kalba iš esmės nesikeičia. Tradiciniai kalbos elementai (pvz., garsai, kaitymo sistema ar žodžių darybos būdai) taip pat yra stabilūs, nesikeičiantys.

Normos istoriškumas. Tai labai svarbi normos ypatybė. Mūsų kalba nuolat kinta. Vieni žodžiai nebevartojami, nueina į pasyvųjį fondą, nuolat atsiranda naujų žodžių naujai atiradusiems gyvenimo reiškiniams ar faktams pavadinti. Greičiausiai kinta leksikos normos, lėčiau – tarties, kirčiavimo, gramatikos normos.

Kad kokį reiškinį galėtume valdyti ar kreipti norima linkme, reikia jį suprasti. Tai pasakytina ir apie kalbos klaidas arba, plačiau imant, apie nukrypimus nuo kalbos normų.

Apie kalbos klaidas daug prišnekėta. Jos vardytos, skaičiuotos, rūšiuotos pagal didumo laipsnį, pagal kalbos lygmenis ir vartojimo sritis. Pačias klaidas gerai pažįstame, bet svarbus suprasti ir tas socialines, psichologines ar kitokias priežastis, dėl kurių žmogus pasako ar parašo ne taip, kaip reikalauja bendrinės kalbos normos.

Nukrypimų nuo normų yra dvejopų rūšių:

Įprasmintieji nukrypimai nuo kalbos normų tyčia pavartojami tam tikrais sumetimais – norint sukurti vaizdą, pabrėžti mintį, suteikti jai tam tikrą, dažniausiai neigiamą ar ironišką atspalvį, paįvairinti ar parodyti įdomesnį stilių. Nenorminių žodžių ar pasakymų įprasminta vartosena būdinga grožiniai literatūrai, bet galima ir kitose srityse. Įprasmintos nenorminės kalbos apstu ką nors kandžiai parodijuojančiuose ar šeip ironiškuose raštuose. Taip pat prie įprasmintų normų pažeidimų galima priskirti tyčia vartojamus barbarizmus. Prasmingi dažniausi esti senieji, iš gyvosios kalbos paimti barbarizmai, susieti su tam tikromis vartojimo aplinkybėmis.

Tikrieji normų pažeidimai yra tie, kurie nesusieję su individualiąja kalba, nėra stilistiškai ar kitaip įprasminti. Juos, kaip įprasmintųjų nenorminių reiškinių priešprieša, galėtume vadinti neįprasmintaisiais normų pažeidimais, arba kitaip – tikraisiais pažeidimais. Tikruosius pažeidimus pagal atsiradimo priežastį savo ruožtu galima skirstyti į smulkesnes grupes, jų gali būti tyčinių ir netyčinių.

  • Raštvedyba Referatai
  • 2011 m.
  • 12 puslapių (1949 žodžiai)
  • Raštvedybos referatai
  • Microsoft Word 26 KB
  • Bendrinės leksikos norminimo problemos
    9 - 2 balsai (-ų)
Bendrinės leksikos norminimo problemos. (2011 m. Balandžio 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/bendrines-leksikos-norminimo-problemos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 15:40