Bendruomenių valdžia


Viešojo administravimo referatas.

Įvadas. Seniūnijos santykis su bendruomene. Bendruomenės atstovų rinkimai. Seniūnaičio vaidmuo savivaldoje. Tai, ko neturėtų būti bendruomenėse. Geroji patirtis. VVG finansuojama bendruomenių veikla- Kauno rajono atvejis. Išvados.


Šiame rašto darbe apžvelgsime seniūnijų įtaką vietos bendruomenėms, aptarsime seniūnaičio vaidmenį savivaldoje, jo ir bendruomenės ryšį, taip pat pateiksime tinkamą bendruomenės lėšų panaudojimo pavyzdį ir tai, ko neturėtų būti bendruomenėse. Darbo tikslas - kuo platesne prasme apžvelgti bendruomenės valdžią ir remiantis mokslininkų straipsniais bei literūros analize atskleisti bendruomenių įtaką valdžiai.

Vietos bendruomenės ir seniūnijos, kitaip tariant vietos valdžios sąveiką, vadybos aspektu suponuoja subsidiarumo princpas. Jis reškia, kad tai ką geriau gali padaryti bendruomenė, neturi daryti valstybė. Tačiau ten, kur bendruomenės jėgų nepakanka, pagal išgales turi prisidėti ir valstybė bei visuomenė. Pagal klasikinį subsidiarumo suvokimą, tai ką individas gali pasiekti savo jėgomis ir iniciatyva, negali būti atimta ir priskirta valstybei, nes taip butų nusižengiama teisingumui. Lietuvai, vykdančiai valstybės ir savivaldos viešojo administravimo tobulinimą, remiantis decentralizacijos ir subsidiarumo principais, vietos bendruomenės funkcionalumo veiksnių nustatymas ir veiksmų atskleidimas leidžia tikėtis šių principų rezultatyvesnio realizavimo praktikoje.

Galvojant apie funkcionalią vietos bendruomenėje, visų pirma apie savivaldą, kurioje sprendimų priėmimas vertinamas taip: 1) sprendimų priėmimas yra decentralizuotas (savivaldybės taryboje, savivaldybės administracijoje, seniūnijoje, vietos bendruomenėje ir t. t.); 2) sprendimus priima skirtingos asmenų grupės (savivaldybės tarnautojai, vietos politikai, bendruomenės atstovai, neformalūs lyderiai); 3) sprendimai priimami keliais būdais (tariantis su gyventojais, vietos bendruomene). Šiuolaikiniame viešojo administravimo procese tai vadinama dalyvavimu. Naujoji viešoji vadyba taip pat akcentuoja tokius principus, kaip bendruomenės valdžia: įgaliojimas, o ne tarnavimas, decentralizuota valdžia – nuo hierarchijos prie dalyvavimo (Osborne, 1992). Stiprinant seniūnijų vaidmenį savivaldoje ir ieškant būdų aktyvinti seniūnijos gyventojus, 2002 m. Vidaus reikalų ministras pasirašė įsakymą, patvirtinantį „pavyzdinius seniūnijos tarybos nuostatus“ (Bernatonis, 2002). Buvo tikimasi, kad visose Lietuvos savivaldybėse taip skatinama veikla duos rezultatų – veikiančias vietos bendruomenes, vadovaujamas seniūnijų tarybų ar kitų formalių struktūrų. Vietos savivaldos įstatyme taip pat buvo numatyta bendruomenės atstovų – seniūnijų tarybų – institucija (Šiai iniciatyvai – institucijai nespėjus įsitvirtinti savivaldos sistemoje, neatlikus išsamių tyrimų, 2008 m. vėl įvedama nauja formali struktūra – seniūnaitis, seniūnaitija.). Jos tikslas – vietos bendruomenei aktyviau reikštis, todėl naudojantis šiuo vietos savivaldą leidžiančiu plėsti mechanizmu ir daryti įtaką vietos savivaldybei, galima priimti efektyvesnius sprendimus, liečiančius vienos ar kitos seniūnijos gyvenimą.

Daugiausia įtakos vietos bendruomenės funkcionalumui turintis veiksnys– vietos valdžios (seniūnijos) – atliekamų veiksmų sistema. Kalbėdami apie bendruomeniškumą, savivaldybių administracijų atstovai nurodo, kad menko piliečių dalyvavimo, silpno bendruomeniškumo Lietuvoje pagrindinės priežastys yra šios: 1) interesų tarp bendruomenių skirtumai, lyderių stoka; 2) nepasitikėjimas naujais lyderiais – bendruomenių iniciatoriais; 3) žmonės nejaučia, kad jie gali turėti įtakos spręsdami vietos problemas; 4) nematoma akivaizdaus bendruomenių veiklos rezultatyvumo; 5) žmonių abejingumas; 6) vertybių perkainavimas vystantis technologijoms; 7) pilietinės sąmonės stoka; 8) valdžia neskatina bendruomenių plėtros.

Pagal jau atliktus tyrimus ir įvairių šaltinių duomenis apskritai daromos tokios išvados, jog Seniūno kaip lyderio vaidmenį, sprendžiant problemines situacijas, pripažįsta absoliuti dauguma vietos bendruomenės gyventojų, todėl savivaldybės taryba, meras turi atkreipti į tai dėmesį ir suteikti daugiau teisių ir pareigų seniūnijoms ne tik ūkinėje, bet ir kultūrinėje, edukacinėje veikloje. Pastarasis savo vadybinę veiklą turi organizuoti įtraukdamas vietos bendruomenės narius. Taip pat, iš daugelio vadybinių veiksmų vietos politikai, administracijos darbuotojai, taip pat seniūnas, prioritetą turi skirti šiems veiksmams: savivaldybės administracijoje paskirti darbuotoją, koordinuojantį vietos bendruomenių iniciatyvas, savivaldybės biudžete numatyti lėšų vietos bendruomenių projektams, savivaldybėje vykdyti BC (bendruomes centrų) koordinacinius pasitarimus. Vietos politikai ir administracijos darbuotojai kartu su bendruomenių aktyvu turi diskutuoti dėl seniūno vaidmens kuriant patariamąsias tarybas, kadangi seniūnui rodant per daug iniciatyvumo jas kuriant, galimas vyraujančios seniūno įtakos susi-formavimas, o visai nedalyvaujant – pavojus, kad kai kuriose vietos bendruomenėse tokios tarybos nesusikurs, todėl nukentės vietos bendruomenės funkcionalumas. Ir paskutinioji išvada, savivaldybės administracijos ir seniūnijų darbuotojams reikia organizuoti šviečiamuosius seminarus, kad jie nebijotų į savo funkcijų vykdymą įtraukti vietos bendruomenių žmones, kadangi visos funkcijos, kurias vykdo savivaldybės administracija, yra skirtos būtent vietos bendruomenės žmonėms. Pastariesiems nedalyvaujant veikloje, didėja nepasitenkinimas tuo, kas ir kaip daroma, t. y. vietos bendruomenė neįgalinama ką nors atlikti (funkcionuoti), o laukiama, kad valdžios institucijos viską padarys.

Bendruomenių valdžia. (2016 m. Balandžio 27 d.). http://www.mokslobaze.lt/bendruomeniu-valdzia.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 18:40