Besivystančių šalių samprata ir klasifikavimas besivystančių šalių apžvalga


Ekonomikos kursinis darbas.

Įvadas. Besivystančių šalių teoriniai aspektai. Besivystančių šalių samprata. Besivystančių šalių klasifikavimas. Besivystančių šalių išskiriami bruožai. Žmogaus socialinės raidos indeksas. Besivystančių šalių plėtros ypatumai. Valstybės vaidmuo besivystančių šalių ekonomikoje. Besivystančioms šalims teikiama pagalba ir jų skolinimasis. Teikiama pagalba besivystančioms šalims. Išsivysčiusių valstybių prekybos vystymas su besivystančiomis valstybėmis. Besivystančių šalių skolos išsivysčiusioms šalims. Besivystančių šalių apžvalga indija, zimbabvė, peru ir nigeris. Sparčiai besivystanti Azijos šalis - Indija. Sunkiai besivystanti Afrikos šalis - Zimbabvė. Pietų Amerikos besivystanti šalis - Peru. Nigeris – besivystanti pati skurdžiausia pasaulio šalis. Išvada. Literatūra.


Darbo aktualumas. Visos šalys vystosi skirtingai, vienos vystosi greičiau, kitos lėčiau, todėl jos yra skirstomos į išsivysčiusias šalis ir besivystančias. Šiais laikais yra daug diskutuojama apie ekonomiką, jos nuosmukius, įvairių rodiklių pakilimus ir kritimus bei dažnai užsimenama ir apie besivystančių šalių ekonomiką. Tai yra tokios valstybės, kurių ekonominio, socialinio ir politinio išsivystymo lygis yra žemesnėje padėtyje nei išsivysčiusių šalių. Tad, kad besivystančioms šalims būtų lengviau integruotis į pasaulio ekonomiką ir pasivyti turtingas šalių rinkas, išsivysčiusios šalys turi padėti. Daugiausiai į besivystančių šalių prastą ekonominę situaciją reaguoja per įvairius paramos renginius ar per tam tikras organizacijas. Tad norint sumažinti didėjantį skirtumą tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių yra priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija. Taip pat, Lietuvai priklausant Europos Sąjungai (ES) ir kitoms organizacijoms, ji turi būti neabejinga tokių besivystančių šalių situacijai. Todėl, ši tema yra aktuali šių laikų visuomenei, norint sumažinti atskirtį tarp stiprių ir labai silpnų rinkų. Taigi, norint išsiaiškinti kokie yra besivystančių valstybių ypatumai, reikia išanalizuoti jos sampratą, ekonominio vystymosi priežastis ir problemas.

Darbo problema. Vis didėjantis skirtumas tarp besivystančių ir išsivysčiusių valstybių gali sukelti rimtų problemų. Kadangi, ekonomiškai silpnos valstybės sukuria žymiai mažiau nacionalinio produkto, lyginant su išsivysčiusiomis bei jų industrializacijos lygis yra mažesnis palyginus su jų gyventojais. Dėl didelio gimstamumo, mirtingumo ir pajamų nelygybės, silpnųjų šalių negalima priskirti prie stipriųjų.

Darbo objektas – besivystančių šalių samprata, klasifikavimas ir jų vystymasis.

Išnagrinėti besivystančių šalių (Indija, Zimbabvė, Peru ir Nigeris) vystymosi ypatumus.

4. Besivystančioji šalis – tai šalis, kuri dar nėra praėjusi industrializacijos stadijos, gyventojai daugiausia dirba žemės ūkyje, mažai raštingi, didžiulis nedarbas, sparčiai auga gyventojų skaičius. Šioje šalyje yra auginama eksportui viena ar kelios žemės ūkio kultūros, taip pat, tiekiamos užsieniui kokios nors iškasamos žaliavos. Pagrindinio kapitalo ištekliai maži, gamybos technologijos primityvios, žemas darbo našumas .

1981 A.W. van Agtmael (R. Heakel, 2003, p.1) besivystančias šalis pasiūlė vadinti augančios rinkos ekonomikos šalimis, kurių vieno gyventojo pajamų lygis yra mažas arba vidutinis. Išsivysčiusiose šalyse gyventojų gyvena apie 1/6 iš viso pasaulio ir vartoja apie 80% pasaulinės produkcijos, o besivystančiose šalyse 5/6 viso pasaulio gyventojų ir sunaudoja 20% produkcijos. Besivystančios šalys, per tam tikrą laiką, skirtingai geba pagerinti savo ekonominę padėtį, todėl jos skirstomos į neturtingas šalis, kurios visai nesivysto, vidutiniu tempu besivystančias ir sparčiai besivystančias šalis. Sparčiai besivystančios šalys yra vadinamos naujosiomis industrinėmis šalimis (NIŠ). Jos yra aukštesniame lygyje nei besivystančios šalys.

Besivystančioms šalims yra išskiriama būdingų bendrų požymių: ekonominių, ekologinių, demografinių, gyventojų sveikatos rodiklių, sociokultūrinių ir politinių bendrumų (Vikipedija, Besivystanti šalis, 2017).

BVP 1 gyventojui. Būdingas žemas BVP 1 gyventojui ( <10 000 JAV dol.). Priežastis - prastai išplėtota pramonė, mažai produktyvus žemės ūkis, dėl esančio mažo darbuotojų raštingumo žema darbuotojų kvalifikacija. Kai kurių šalių, tokių kaip Persų įlankos šalys, Libija, Venesuela, kurios yra eksportuojančios naftą ir gamtines dujas, BVP vienam gyventojui prilygsta išsivysčiusių šalių lygiui, bet prasti socialiniai rodikliai rodo šių šalių žemą išsivystymo lygį.

Pajamų pasiskirstymas. Būdingas netolygus pajamų pasiskirstymas. Labai aukštas arba aukštas pajamas gaunantys asmenys sudaro tik labai mažą dalį, šiose šalyse dažnai nėra vidurinės klasės, t. y. vidutines pajamas gaunančių žmonių. Labai didelė visuomenės dalis gauna labai mažas arba išvis negauna jokių pajamų, todėl šiose valstybėse vyrauja skurdas.

Pramonė. Šioms šalims būdinga silpna arba nepakankamai išplėtota pramonė. Tai nulėmė tradicijų nebuvimas, mažos valstybės investicijos į pramonės įmones.

Šalių eksportas. Didžiausią dalį šių šalių eksporto sudaro žaliavos, nemaža dalis besivystančių šalių priklauso nuo vienos ar kelių prekių eksporto. Dėl staiga sumažėjusios šių prekių paklausos pasaulio rinkoje, tokios šalys - eksportuotojos gali patirti didelę ekonominę krizę. Šioms šalims yra sunku įsitvirtinti pasaulinėje prekybos rinkoje, kadangi labai silpnai išplėtota pramonė ir nekvalifikuota darbo jėga neleidžia kurti kokybiškų prekių.

Taip pat, prie besivystančių šalių ekonominių bruožų priskiriama - didelės užsienio skolos, kapitalo išvežimas, stiprios regioninės disproporcijos tarp centro ir periferijos.

Demografija. Daugeliui besivystančių šalių būdingas demografinis sprogimas, kurio pagrindinės priežastys yra sumažėjęs mirtingumas, bet išlikęs didelis gimstamumas. Taigi, tokiose šalyse per didelis gyventojų skaičius ir labai didelis jo augimas sukelia daug problemų, kaip maisto trūkumas, kylantis bado pavojus, darbo vietų trūkumas, būstų nepakankamumas, švietimo ir medicinos įstaigų trūkumas.

Vidutinė gyvenimo trukmė. Besivystančiose šalyse mažą vidutinę gyvenimo trukmę įtakoja didelis mirtingumas, daugiausiai miršta vyrai, kadangi jie dažniausiai dirba sunkius darbus, dalyvauja vykstančiuose karuose, dauguma yra linkę į alkoholizmą ir narkotikus. Taip pat, prie mirtingumo prisideda ŽIV ir AIDS paplitimas, kuris ypač būdingas Pietų Afrikos valstybėse, kaip pavyzdžiui, Svazilande vidutinė gyvenimo trukmė siekia tik 50 metų, nes trečdalis suaugusiųjų serga AIDS.

Medicininė priežiūra. Ji yra labai žemo lygio, kadangi gydymo įstaigos yra labai prastai išplėtotos arba jų visiškai nėra, taip pat, yra labai didelė pacientų dalis tenkanti vienam gydytojui, dėl to nespėjama aptarnauti visų pacientų, kaip pavyzdį, galime palyginti Pietų Afrikos valstybe, kurioje gydytojui gali tekti net 50 000, kai tuo tarpu išsivysčiusiose Europos šalyse iki 300–400 pacientų. Skirtumas yra akivaizdus.

Žmonių mityba. Besivystančiose šalyse, maisto trūkumas, atsirandantis dėl žemo žemės ūkio produktyvumo ir per didelio gyventojų skaičiaus, nulemia nepakankamą ir menkavertę mitybą. Dėl to daugėja susirgimų, sutrinka vaikų fizinis vystymasis, trūksta jėgų dirbti.

Suaugusių raštingumas ir vidutinė mokymosi trukmė. Būdingas žemas raštingumo lygis, dauguma žmonių – beraščiai. Taip pat, labai trumpa mokymosi trukmė, čia vidutiniškai mokomasi apie 9 metus. Daugelis vaikų baigia tik pradinę mokyklą, dėl mokyklų trūkumo, nemažai vaikų verčiami dirbti, vietoje mokymosi.

Lyčių lygybė. Būdinga prastesnė moterų padėtis, ypač islamiškose šalyse, jų padėtis yra prasta. Mergaitės neturi galimybės mokintis ir įgyti aukštesnį išsilavinimą. Daugiausia vyrai užima aukštesnes ir vadovaujančias pareigas ir jų darbo užmokestis kelis ar keliolika kartų didesnis nei moterų.

Kūdikių mirtingumas. Besivystančiose šalyse šis rodiklis siekia 30–70 %. Tai nulemia žemas moterų raštingumo lygis bei prastai išplėtota medicinos priežiūros sistema, kadangi trūksta gimdyklų, nėra būtinų skiepų kūdikiams (ugdome.lt, Išsivystymo rodikliai: valstybių ekonominė ir socialinė galia, 2013).

Bei taip pat, galima išskirti ir tokius socialinius požymius, kaip aktyvi migracija per valstybės sieną ir nekontroliuojama migracija šalies viduje.

3. Ekologiniai požymiai: žala aplinkai, kurią padarė nekontroliuojama miestų plėtra, grėsmė biologinei įvairovei, atogrąžų miškų naikinimas, dėl nepakankamų aplinkosaugos standartų kenkiama gruntiniams vandenims, tankiausiai apgyvendintuose regionuose pavojingai užterštas oras.

Visi aukščiau išvardinti bruožai yra besivystančių šalių skurdo priežastys ir padariniai. Šios šalys papuola į užburtą skurdo ratą, pavaizduota 1 paveiksle.

Literatūros šaltinis: V. Snieška ir kt., Makroekonomika. Vadovėlis ekonominių specialybių studentams, 2011, p. 659

Jos yra neturtingos, kadangi jau nuo pat pradžios buvo tokiomis. Šios šalys turėtų galimybę išeiti iš šio rato, jei mokėtų naudotis savo vidiniais ištekliais, pasiektų reikalingą pajamų ir santaupų lygį bei investicijų ir darbo našumo augimą. Tačiau besivystančios šalys nesugeba to padaryti, kadangi joms sunku tinkamai strateguoti ir neturi tinkamos taktikos. (V. Snieška ir kt., 2011, p. 659).

1 Norvegija, 2 Australija, 3 Šveicarija, 4 Vokietija, 5 Danija, 6 Singapūras, 7 Nyderlandai, 8 Airija, 9 Islandija, 10 Kanada, 11 JAV, 12 Honkongas, Kinija (SAR), 13 Naujoji Zelandija, 14 Švedija, 15 Lichtenšteinas, 16 Jungtinė Karalystė, 17 Japonija, 18 Pietų Korėja, 19 Izraelis, 20 Liuksemburgas, 21 Prancūzija, 22 Belgija, 23 Suomija, 24 Austrija, 25 Slovėnija, 26 Italija, 27 Ispanija, 28 Čekija, 29 Graikija, 30 Brunėjus, 31 Estija, 32 Andora, 33 Kipras, 34 Malta, 35 Kataras, 36 Lenkija, 37 Lietuva, 38 Čilė, 39 Saudo Arabija, 40 Slovakija, 41 Portugalija, 42 Jungtiniai Arabų Emyratai, 43 Vengrija, 44 Latvija, 45 Argentina, 46 Kroatija, 47 Bahreinas, 48 Montenegras, 49 Rusija, 50 Rumunija, 51 Kuveitas.

52 Baltarusija, 53 Omanas, 54 Barbadosas, 55 Urugvajus, 56 Bulgarija, 57 Kazachstanas, 58 Bahamas, 59 Malaizija, 60 Palau salos, 61 Panama, 62 Antigva ir Barbuda, 63 Seišeliai, 64 Mauricijus, 65 Trinidadas ir Tobagas, 66 Kosta Rika, 67 Serbija, 68 Kuba, 69 Iranas, 70 Gruzija, 71 Turkija, 72 Venesuela, 73 Šri Lanka, 74 Sent Kitsas ir Nevis, 75 Albanija, 76 Libanas, 77 Meksikas, 78 Azerbaidžanas, 79 Brazilija, 80 Grenada, 81 Bosnija ir Hercegovina, 82 Makedonija, 83 Algerija, 84 Armėnija, 85 Ukraina, 86 Jordanija, 87 Peru, 88 Tailandas, 89 Ekvadoras, 90 Kinija, 91 Fidžis, 92 Mongolija, 93 Sent Lusija, 94 Jamaika, 95 Kolumbija, 96 Dominyka, 97 Surinamas, 98 Tunisas, 99 Dominykos Respublika, 100 Sent Vinsentas ir Grenadinai, 101 Tonga, 102 Libija, 103 Belizas, 104 Samoa, 105 Maldyvai, 106 Uzbekistanas.

Atsilikusios šalys susiduria su dauguma grėsmingų kliūčių, kurios gali sustabdyti bet kokią plėtros strategiją. Dauguma ekonomistų teigia, kad silpnos šalys nesugebės pasiekti vidutinės metinės pastovios ekonomikos plėtros tol, kol sukaups pakankamai išteklių, kad įveiktų visas šias kliūtis vienu metu. Žymus JAV ekonomistas V. Rostou teigia, kad ekonominio vystymosi procese visos šalys turi pereiti šešias ekonominio vystymosi stadijas:

Tradicinė visuomenė. Sudaro nelanksčios institucijos, žemas našumas, menka infrastruktūra bei priklausomybė nuo žemės ūkio;

Pereinamoji visuomenė. Patobulinta institucinė struktūra, kurioje yra padidintas žemės ūkio našumas bei atsiranda verslininkų klasės;

Pakilimas. Sudarytas iš padidėjusios santaupos ir investicijos, būdinga sparti industrializacija bei plėtrą spartinanti politika;

Aukštas masinis vartojimas. Didelis BVP 1 gyventojui kiekis, kuris yra gaunamas ir prieinamas gyventojų daugumai;

Gyvenimo kokybės paieška. Tai visuomenės vystymosi kiekybinių rodiklių keitimas kokybiniais (V. Snieška ir kt., 2006, p. 570-571).

Šiose stadijose, kritinė pakopa yra antroji, ji paruošia esmines pakilimo prielaidas. Kadangi, privalo egzistuoti tam tikras minimalus sąlygų rinkinys, iki ekonomika galės pradėti kilti, nors kai kurių prielaidų stoka tikėtina.

2. Alternatyvios teorijos šalininkai. Apibūdina nepakankamą išsivystymą ne kaip būseną iki išsivystymo, bet kaip Vakarų pasaulio vystymosi ir priklausomybės nuo šio pasaulio pasekmę. Jie žengia toliau, sakydami, kad nepakankamas išsivystymas yra procesas, kurį pereina tradicinė visuomenė, kai išsivysčiusios valstybės naudojasi besivystančių šalių ištekliais. Teorijos esmę sudaro šių šalių pasitikėjimas savo jėgomis ir tarptautinių organizacijų kapitalo, kuris didina šalies užsienio skolą, neįsileidimas (V. Snieška ir kt., 2006, p. 570-571).

Šios teorijos atvirai nagrinėja tai, kas įvyko atsilikusiose šalyse. Jos analizuoja nepakankamo išsivystymo priežastis ir siūlo šių problemų sprendimo būdus.

Besivystančios šalys pačios turi nuspręsti, kokios ekonomikos vystymosi strategijos jos turi siekti, kad galėtų maksimizuoti pakilimo ir ilgalaikio ekonominio augimo galimybes.

Besivystančios valstybės yra siejamos su žemės ūkiu, kadangi jie vartoja savo pačių gaminamus produktus. Šiose šalyse yra didelis nedarbas, dauguma žmonių beraščiai, yra susiduriama su didelėmis ekonominėmis problemomis.

Šių šalių pagrindinis pajamų šaltinis yra pirminių produktų eksportavimas. Dažniausiai šios šalys eksportuoja tokius pirminius produktus, kaip mineralus ir žemės ūkio produktus ir panaudoja jas reikalingoms mašinoms ir kitoms importinėms prekėms įsigyti. Tačiau, besivystančių šalių pirminių produktų eksportavime atsirado problemų.

Nesėkmingo eksportavimo priežastys yra tokios, kaip sumažėjusi pirminių produktų kaina, ji sumažėjo dėl šių produktų gamybos išaugusio technologijos efektyvumo, ypatingai žemės ūkyje, ir tai lėmė sumažėjusią pirminių produktų kainą. Todėl, silpnos šalys turėdavo eksportuoti daugiau pirminių produktų, kad galėtų sumokėti už importuojamus produktus. Taigi, tai vertinama neigiamai, nes vis didesnė dalis eksporto dengdavo tik ta patį importuotų prekių skaičių. Taip pat, išsivysčiusiose šalyse, paklausos pirminiams produktams elastingumas, atsižvelgus į pajamų didėjimą, yra žemas, nes vartotojai, nepaisant augančių pajamų, įpratę pirkti tokius pat pirminių produktų kiekius. Taip pat, dauguma pirminių produktų susiduria su sintetinių pramoninių prekių konkurencija. Prieš importuojamus pirminius produktus, išsivysčiusių valstybių tarifai ir kiti barjerai pasiekė labai aukštą lygį. Taip pat, ES ir NAFTA nėra linkusios remti žemės ūkio. Bei pasaulinėje rinkoje, priklausomai nuo besivystančių valstybių uždarbio lygio, pirminių produktų kaina labai dažnai keitinėjasi.

Daugelis besivystančių šalių suprato, kad žymiai svarbesnis vystymosi kelias yra ne padidinta pirminių produktų gamybos specializacija, bet apdirbamosios pramonės vystymas ir jos pajėgumų didinimas. Tad, šios šalys bando vykdyti ekonomikos industrializaciją, kurios reikšmė - platus organizuotos ekonomikos kūrimas gamybai. Jai būdingas, pirmiausiai, žemės ūkio ekonomikos pertvarkymas į labiau specializuotą, į kapitalo imlią ekonomiką. Vystant šalyje ekonomikos industrializaciją, šalies agrarinė pramonė virsta pramonine agrarine ar pramonine šalimi (V. Snieška ir kt., 2006, p. 570-571).

Šalies ekonomika apima tris pagrindines sritis: pradinė sritis (žaliavos ir žemės ūkis), pramonės sritis, arba antrinė (pramonė, statyba, dujos ir elektra) ir paslaugų sritis (mažmeninė prekyba, bankai, turizmas).

Plečiantis šalies ūkiui, santykinė kiekvienos srities svarba pradeda kisti. Žemės ūkio bendrojo vidaus produkto dalis labai sumažėja, dėl didėjančių pajamų vienam gyventojui. Taip pat, dideliu tempu didėja paslaugų dalis, ypač pradinėse ekonomikos vystymosi stadijose.

Daugumoje silpnų valstybių yra neišvystyta infrastruktūra, kaip sveikatos apsauga, švietimas, transportas, ryšiai, drėkinimas ir kt. Tačiau, tam tikras infrastruktūros išvystymo lygis yra būtina prielaida, kuri gali pritraukti nacionalinį ir užsienio kapitalą.

Dar vienas besivystančių šalių ekonominės plėtros kelias yra skolinimasis iš užsienio, kadangi gauti šiuolaikinių technologijų, įdiegti naujoves neįmanoma be užsienio kapitalo. Kitos silpnosios valstybės yra tradiciniai paskolų ėmėjai. Jos nuo seno ima iš užsienio paskolas importo pertekliaus virš eksporto finansavimui. Importuodamos kapitalo prekes, jos gali papildyti vidaus investicijas, finansuojamas vidaus santaupų (V. Snieška ir kt., 2006, p. 570-571).

Besivystančios šalys, padidėjus pasaulinėms naftos kainoms, vietoj kitų prekių importo mažinimo ar naftos vartojimo, padidino savo einamųjų sąskaitų deficitą. Einamosios sąskaitos deficitą finansuoja kapitalo sąskaitos įtekėjimas, parduodant vidaus turtą (aktyvus) užsieniečiams arba imant paskolas.

Silpnos šalys didina užsienio skolą, kurią galima apibūdinti, kaip nepadengtos valstybės skolos užsieniui ir neišmokėtos šių skolų palūkanos. Bei skolos aptarnavimas yra apibūdinamas, kaip palūkanos, kurios turi būti būtinai sumokėtos už nesugrąžintą skolą. Apibendrinantis užsienio skolos naštos rodiklis yra šalies užsienio skolos santykis su bendruoju nacionaliniu produktu (BNP).

Taigi, galima teigti, kad besivystančios šalys yra neturtingos ne todėl, jog yra turinčios daug nepanaudotų pajėgumų, bet dėl to, kad yra per maža potencialios gamybos apimtis. Šiose silpnose šalyse yra vykdomas struktūrinis pertvarkymas, kad būtų didinamos gamybos apimtys, norint sumažinti mokesčių politiką, kadangi vien investicijų nepakanka (V. Snieška ir kt., Makroekonomika. Vadovėlis, 2006, p. 570-571).

Valstybės vaidmuo yra labai svarbus, kadangi valstybei integruojantis į pasaulio ekonomiką, didžiausią įtaką turi ji pati, nes valstybė teikia visuomenines gėrybes, apsaugo visuomenę nuo žalingų išorinių veiksnių, teikia pagalbą socialiems žmonėms, stabilizuoja ekonomiką bei atlieka dar daug kitų funkcijų. Tačiau yra nesutariama dėl valstybės vaidmens besivystančių šalių ekonomikoje. Nors yra manoma, kad būtent pradinėje vystymosi stadijoje valstybės vaidmuo yra didžiulis, nes būtent tada susiduriame su daugeliu ekonominio vystymosi sunkumų, tokių kaip:

Privačios verslininkystės silpnumas - daugelyje šalių yra trūkumas verslininkų, kurie norėtų kaupti kapitalą ir vystyti gamybą. Privati verslininkystė neturi pajėgumų tapti svarbiausia ekonomikos augimo proceso jėga;

Infrastruktūra – dažniausiai tik valstybė turi galimybes užtikrinti sanitarines, higienines ir medicinos programas, švietimą, dirvų apsaugą, kelių, kitų transporto ir komunikacinių sistemų statybą;

Socialinės problemos – svarbiausios problemos yra gyventojų skaičiaus augimo stabdymas ir žemės reforma. Kadangi, tik valstybė turi skatinti plėtrą, pažadinti visuomenę suprasti socialinio aktyvumo reikšmę ir atsisakyti religinio fanatizmo (V. Snieška ir kt., 2011, p. 659).

Tačiau, sunku tikėtis, jog vyriausybėje galėtų atsirasti lyderis, jei privačiame sektoriuje trūksta gabių verslininkų. Taip pat, valstybinė biurokratija turi galimybę stabdyti socialines ir ekonomines permainas, o ne tik jas skatinti. Daugumoje besivystančių šalių žema valstybinio reguliavimo kompetencija ir korupcija tapo kasdienine realybe, kadangi valstybės tarnautojai yra įpratę pasisavinti pinigus, gaunamus iš užsienio pagalbos fondų. Taip pat, politiniai lyderiai visas monopolijos privilegijas linkę suteikti savo giminaičiams, šalininkams, draugams ir visą tai padidina prekių vidaus kainas bei sumažina besivystančių šalių konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Valstybių įmonių vadovai yra renkami ne pagal tinkamas savybes, bet pagal reikalingus ryšius. Dėl šių dalykų į valstybę žiūrima kaip į potencialų ekonominės plėtros stabdį, o ne kaip į ekonomikos augimo veiksnį (V. Snieška ir kt., 2011, p. 659-660).

Taigi, dauguma besivystančių šalių suprato, kad norint skatinti jų plėtrą, neužtenka vien ekonominio augimo, kadangi yra svarbios ir kitos ypatybės, kaip socialinių sąlygų gerėjimas. Tad, valstybėms būtini globalesni plėtros modeliai, kurie apimtų ekonominius, socialinius veiksnius, stiprintų valstybės institucijas, kadangi didelį vaidmenį vaidina valstybė.

Išsivysčiusios valstybės pradėjo teikti pagalbą besivystančioms, prasidėjus irti kolonizavimui, po II-ojo pasaulinio karo, didžiųjų valstybių tikslas buvo įgyti įtaką Trečiojo pasaulio šalims. Pačioje pradžioje išsivysčiusios valstybės skyrė savo lėšas silpnų valstybių valstybingumui sukurti, kaip kariuomenei, infrastruktūra. Vėliau pradėjo vyrauti lengvatiniai kreditai ir besivystančioms šalims teikiama ekonominė pagalba, kuri yra tarptautinė finansinė ir materialinė pagalba besivystančioms šalims, kad skatintų jų ekonominį vystymą. Taigi, išsivysčiusių valstybių parama silpnoms šalims teikiama tiesiogiai per įvairias valstybines programas ar tarpininkaujant tarptautinėms organizacijoms. Besivystančioms šalims teikiamos subsidijuotos paskolos, maisto, įrengimų dovanos, techninė pagalba, nemokama ekspertų pagalba. Tačiau, teikiamą pagalbą komplikuoja du veiksniai:

Kai šalies viduje vyriausybė vykdo transferinius mokėjimus neturtingajam turtingojo mokesčių sąskaita, tai gali atrodyti teisinga, kadangi vyriausybė privalo rūpintis visais savo piliečiais, tačiau viso pasaulio mastu nėra vyriausybės, prisiimančios atsakomybę už viso pasaulio gerovę.

Problemą komplikuoja istorija. Besivystančios valstybės gerai žino, kad išsivysčiusių valstybių gerovės pagrindai buvo padėti kolonijiniu laikotarpiu, naudojant šių šalių išteklius. Dėl to pagalba menkai išsivysčiusioms šalims yra dalinė kompensacija, tačiau išsivysčiusios šalys to nenori suprasti.

Taigi, labai svarbu, kokia forma teikiama pagalba. Daug efektyvesnė yra ilgalaikė pagalbos forma prekyba, laisvas įėjimas į industrinių šalių rinkas, o ne tiesioginės finansinės injekcijos. Dėl to besivystančios valstybės nori pasiekti, kad būtų sukurtas apsauginis muitų rėžimas, tai yra daug mažesni muitai atsilikusių šalių produkcijai. Tai būtina sąlyga ekonomiškai atsilikusių šalių pramoniniam vystymuisi skatinti.

Ši pagalba turėtų būti teikiama automatiškai ilgą laiką ir neturėtų būti siejama su jokiomis papildomomis sąlygomis. Tačiau, su tuo nenori sutikti išsivysčiusios valstybės, kurios mano, kad besivystančios šalys turi pereiti įtempto darbo, laipsniško kapitalo kaupimo kelią, kaip ir išsivysčiusios valstybės per pastaruosius du šimtmečius. Dėl sulėtėjusio savos ekonomikos vystymosi ir stagfliacijos šios šalys nepasižymi dosnumu ir atsilikusių šalių problemų supratimu (V. Snieška ir kt., 2006, p. 585-602).

Taigi, toliau bus pateikiami trys besivystančių šalių ekonominės plėtros būdai, tai teikiama išsivysčiusių šalių pagalba, prekybos vystymas su silpnomis valstybėmis ir besivystančių valstybių skolinimasis iš stipriųjų valstybių.

Ekonominę pagalbą teikia tarptautinės organizacijos ar šalių vyriausybės, privačios institucijos (komerciniai bankai) dvišaliu (tiesiogiai) ir daugiašaliu (per įvairias tarptautines organizacijas) pagrindu. Tiesiogiai pagalbą dažniausiai teikia buvusios metropolijos (D. Britanija, Prancūzija) savo buvusioms kolonijoms, taip pat JAV, Vokietija, kitos Europos šalys. Didžiausia ekonominės pagalbos dalis tenka infrastruktūros, gamybos objektams, techninių specialistų darbui apmokėti. Daugiašalė pagalba yra teikiama per Pasaulio banką ir su juo susijusias organizacijas. Dalis pagalbos teikiama per specializuotas Jungtinių Tautų (JT) organizacijas. Ekonominei pagalbai skirti ir Europos Sąjungos struktūriniai fondai (ES valstybių ir jų regionų ekonominės ir socialinės plėtros skirtumams mažinti), įvairios programos (SAPARD, PHARE). Ekonomine pagalba gali būti laikoma ir parama maisto produktais nuo bado kenčiančių pasaulio regionų gyventojams (dažniausiai teikiama JT iniciatyva), techninė parama rengiant besivystančių šalių plėtros projektus, specialistus.

Iš visų šių minėtų teikiamų paramų besivystančių šalių vystymuisi, didžiausią oficialią paramą teikia Europos Sąjunga (ES) ir jos valstybės narės. Kartu jos yra didžiausios pagalbos teikėjos pasaulyje. Drauge 2013 m. jos skyrė 56,5 mlrd. eurų paramos. Tai sudaro 52 % visame pasaulyje per metus skirtos oficialios paramos vystymuisi. Tais pat metais, ES išorės paramai vystymuisi skyrė didelę sumą – 14,86 mlrd. eurų. Pagrindinės pagalbos gavėjos buvo mažas pajamas gaunančios ir mažiausiai išsivysčiusios šalys (Europa.eu, Vystymasis ir bendradarbiavimas, 2017).

Kaip matoma 2 paveiksle, ES per 2009 – 2012 m. iš viso pasaulio buvo viena labiausiai remiančių. Daugiausiai buvo teikta 2010 m., o mažiausiai 2009 m., kada buvo suteikta 49,2 mlrd. Eurų. 2012 m. parama truputį buvo mažesnė, lyginant su 2010 ir 2011 m., todėl kad kai kurių ES šalių skiriamos pagalbos padidėjimą atsvėrė kitų šalių pagalbos sumažėjimas dėl krizės.

Taigi, ES teikia pagalbą tokioms šalims, kurioms ji reikalinga daugiausiai. Tad, parama yra skiriama apie 150 pasaulio valstybių, pradedant nuo Afganistano baigiant Zimbabve. Kaip matoma 3 paveiksle, didžiausia parama 2012 m. buvo teikiama Pietų Afrikai. Dėl teikiamos paramos kai kurių besivystančių valstybių ekonomika augo ir sumažėjo jų skurdas. Nuo 2014 m. gerėjant situacijai, ES pradėjo mažinti teikiamą pagalbą didelėms šalims, tokioms kaip Indija, Malaizija ir daugeliui Lotynų Amerikos šalių ir didžiausią dėmesį skirti į skurdžiausias pasaulio vietoves. 2014-2020 m. apie 75% paramos bus skiriama šioms šalims.

Demokratinis valdymas - yra svarbiausias prioritetas vystant bendradarbiavimą su atsilikusiomis šalimis. Bendraujant su šalimis ES sėkmingai derino dialogą politikos klausimais.

Žemės ūkis ir aprūpinimas maistu - kasmet skiriama 600 mln. eurų, kad žmonės visame pasaulyje galėtų gauti pagrindinių maisto produktų. Taip papildoma humanitarinė pagalba maistu, teikiama per krizes. ES apie 24 mln. žmonių aprūpino sėklomis, įrankiais, pinigais ir maistu, kad padėtų jiems išbristi iš skurdo.

Prekyba - pastarąjį dešimtmetį prekyba padėjo iš skurdo išbristi milijonams žmonių. ES rinka yra atviriausia besivystančioms šalims ir ji teikia didžiausią pagalbą prekyboje. ES taiko mažesnius muitų tarifus 176 besivystančioms šalims ir teritorijoms.

Aplinka ir gamtos ištekliai - neturtingiausias pasaulio šalis labai kenčia dėl gamtos išteklių išeikvojimo. ES yra viena aktyviausių tvaraus vystymosi propaguotojų tarptautiniu mastu ir yra ratifikavusi visus svarbiausius daugiašalius aplinkos susitarimus. Vykdydama skurdo mažinimo politiką ji įgyvendina strategiją, kuria sprendžiami gamtos išteklių valdymo uždaviniai (Europa.eu, Vystymasis ir bendradarbiavimas, 2017).

Taigi, kaip matoma 4 paveiksle, ES 2012 m. didžiausia sritis į kurią orientavosi buvo socialinė infrastruktūra, įsipareigojimai sudarė net 39%, o teikiamos išmokos – 38%, daugiausiai dėmesio skirti turėjo besivystančių šalių švietimui, sveikatos priežiūrai, pilietinei visuomenei ir kitoms sritims.

Dažnai yra kalbama, kad išsivysčiusioms šalims, vietoj paramos teikimo besivystančioms valstybėms, geriau verta didinti ir vystyti prekybą su silpnomis valstybėmis. Kadangi, su šia finansine parama galima suteikti pagalbą trumpuoju laikotarpiu, gali būti skiriama specifiniams projektams ir (ar) socialinėms problemoms spręsti, taip pat, gali papildyti silpnųjų valstybių išteklius bei nekelia grėsmes šalių donorų darbo rinkai, eliminuoja sunkias darbo sąlygas (ilgos darbo valandos, maži atlyginimai), o viso to ir reikia besivystančioms valstybėms, norint išeiti į eksporto rinką.

Taigi, prekyba suteiktų trečiosioms šalims tokius privalumus, kaip gyvenimo standartų gerinimas, efektyvumo galimybių didinimas neišsivysčiusių šalių eksportuojančioms į užsienį įmonėms, pajamų, gautų iš mokesčių mokėtojų už importą ir vietinių įmonių pelną, didinimas, mažinamas nepasitikėjimas savąja ir “kolonijinė” kultūra, stimuliuojami ekonominiai sektoriai, turintys tikrų ekonominės plėtros perspektyvų. Yra keletas priežasčių dėl ko stipriųjų šalių įmonės investuoja ir parduoda savo produkciją besivystančiose šalyse, tai dėl galimos mažos konkurencijos konkrečioje pasirinktoje rinkoje, taip pat, neišsivysčiusiose valstybėse dažnai įstatymais leidžiami išskirtiniai tarpininkavimo ir paskirstymo susitarimai ir kita griežta verslo praktika, kur neleidžiama išsivysčiusiose šalyse bei susiruošusios ilgalaikiam investavimui į besivystančias šalis, įmonės įgyja galimybių greitai plėsti savo rinką neužpildytoje terpėje, kita priežastis - iš lėto augant ekonominiam vystymuisi silpnose valstybėse, tai sudaro įtaką didelės rinkos specifiniams produktams menkai išsivysčiusiose šalyse egzistavimui bei yra daug mažesni vartotojų poreikiai nei išsivysčiusiose šalyse, kadangi skiriama mažiau dėmesio produkto rėmimui ir tobulinimui.

Norint eksportuoti į besivystančias šalis, išsivysčiusių šalių įmonės turi pritaikyti savo produktus šioms šalims, kadangi taikomasi į vargingesnius ir mažiau raštingus vartotojus. Pritaikant produktus, jie turi būti supaprastinti, kokybės sąskaita sumažinamos kainos, instrukcijos iliustruojamos, reklama turi suteikti daugiau informacijos nei ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse bei dėl didelio atstumo tarp gamintojo ir vartotojo įdedamos atsarginės sudėtingesnių gaminių detalės. Tačiau, išsivysčiusių šalių įmonės, investuojant į besivystančias šalis turi ir problemų, kaip:

Vartotojai įsigyja mažą produktų kiekį, dėl mažų pajamų ir neparodo savo teikiamos pirmenybes prekių savybėms. Tad, gamintojams nėra suteikiama informacija, kurią šie galėtų pritaikyti, siekdami adaptuoti prekę vietiniams poreikiams;

Vyriausybė neskiria dėmesio nacionalinėms statistinėms paslaugoms, rinkos analizei, nes pagrindinį dėmesį skiria kitoms, sudėtingesnėms sritims;

Nors ir aukšto paklausos laipsnio įkainojimo sprendimai, tačiau jie yra ribojami dėl vartotojo mažų galimybių sumokėti už prekes;

Pajamų, išsilavinimo ir gyvenimo stiliaus nelygybė urbanistinėse trečiųjų valstybių srityse sukuria problemų, siekiant standartizuoti rėmimo kompanijas miesto rinkose;

Taigi 5 paveiksle yra matoma, kad 2013 m. daugiausiai eksportuojama į tokias besivystančias šalis kaip Pietų Afrika 1%, Rusija 1%, Brazilija 2%, į mažiausiai išsivysčiusias šalis 2%, Indija 4% ir Kinija 10% ir į kitas besivystančias šalis, kurios kartu sudaro 32% eksportuojamos produkcijos. 6 paveiksle yra matoma, kad 2013 m. besivystančios šalys daugiausiai eksportavo prekes į kitas besivystančias ir į išsivysčiusias šalis. Į besivystančias eksportuojama - 52% produkcijos, o į išsivysčiusias – 43%.

Taigi, trečiasis atsilikusių šalių ekonominio vystymosi kelias yra skolinimasis iš užsienio. Kadangi gauti šiuolaikinių technologijų, įdiegti naujoves neįmanoma be užsienio kapitalo. Paskolintas doleris turi būti apmokamas tuo doleriu, kuris uždirbtas efektyvesnėmis investicijomis, gamyba ir eksportu. Jei to nėra -paskolintos lėšos buvo panaudotos neefektyviai, jos buvo pravalgytos ar išvagiamos. Dėl to krenta šalies, kurios vardu buvo imtos paskolos, gyventojų gyvenimo lygis. Gamybos veiksnių santykis yra pakitęs taip, kad tik pirminių produktų eksportas nebegali užtikrinti užsienio skolos padengimo. Naujųjų industrinių šalių patirtis parodo, kad tik stipri pramoninė bazė, lankstus ūkinis mechanizmas padėjo joms išsilaikyti žiaurių išorinių šokų laikotarpiais ir prisitaikyti (V. Snieška ir kt., 2006, p. 595).

Besivystančios šalys yra tradiciniai paskolų ėmėjai. Jos nuo seno ima iš užsienio paskolas importo pertekliaus virš eksporto finansavimui. Importuodamos kapitalo prekes, jos gali papildyti vidaus investicijas, finansuojamas vidaus santaupų.

Pakilus pasaulinėms naftos kainoms, silpnosios šalys, vietoj kitų prekių importo ir naftos vartojimo mažinimo padidino savo einamųjų sąskaitų deficitą. Einamosios sąskaitos deficitą finansuoja kapitalo sąskaitos įtekėjimas, parduodant vidaus turtą (aktyvus) užsieniečiams arba imant paskolas. Tad, besivystančios šalys, einamosios sąskaitos deficito finansavimui, ima paskolų iš užsienio (V. Snieška ir kt., 2006, p. 595).

Literatūros šaltinis: Worldbank.org [interaktyvus] Heavily indebted poor countries (HIPC). 2010 m. [žiūrėta 2017-10-22]. Prieiga per internetą:

Literatūros šaltinis: Wikipedia.org [interaktyvus] Debt of developing countries. 2017 m. [žiūrėta 2017-10-22]. Prieiga per internetą:

Paskolos yra skirstomos pagal terminus. Dažniausiai yra išskiriamos trumpo, vidutinio ir ilgo paskolos. Prie trumpalaikių paskolų būtų priskiriamos tokios, kurių terminas yra iki 5 metų. Vidutinio laikotarpio paskolos dažniausiai būna nuo 5 iki 10 metų. Bei ilgalaikės paskolos, kurių teikimas viršija 10 metų (paskolos7.lt, trumpalaikės paskolos, 2015).

Taigi, 8 paveiksle matoma, kad 2005 -2010 m. laikotarpiu, kiekvienais metais, ilgalaikės skolos užima didesnę dalį nei trumpalaikės skolos. Tačiau, nuo 2005 m. iki 2010 m. trumpalaikės skolos žymiai išaugo, tačiau bendroje skoloje jos užima vis tiek mažą dalį. Lyginant tuos pačius metus, ilgalaikės paskolos, taip pat, padidėjo.

Šiame skyriuje apžvelgsime ir išnagrinėsime keturias besivystančias šalis, iš kurių bus galima išskirti pagrindinius ekonominius vystymosi ypatumus, kuriuos sieja besivystančias šalis. Buvo pasirinktos trijų žemynų, kuriuose yra besivystančios valstybės, šalys: Indija, Azijos šalis, kuri yra labai sparčiai besivystanti valstybė ir greitu tempu vejasi išsivysčiusias valstybes, Zimbabvė, Afrikos valstybė, kuri ypatingai sunkiai besivystanti ir jai sunku vytys kitas šalis, Peru, kuri vidutiniu tempu vystosi ir vejasi kitas šalis bei Nigerija – kuri yra pati skurdžiausia pasaulio valstybė.

Indija yra didžiulė valstybė pietų Azijoje, turinti apie 1,3 mlrd. gyventojų. Ji yra antra valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių, todėl jei išliks toks spartus gyventojų augimas, po kelių dešimčių, Indija gali tapti pirmąją pagal gyventojų skaičių šalimi pasaulyje.

Zimbabvėje 2007-2009 metais buvo pasiektas šalies ekonominės krizės pikas. Dėl siaučiančios infliacijos buvo sužlugdytas ekonomikos augimas, šalies valiuta ėmė labai nuvertėti. Tai atsitiko, todėl, kad dauguma organizacijų ėmė naudoti ne Zimbabvės nacionalinę valiutą o JAV dolerį, eurą, svarą, PAR Randą, Botsvanos pulą ir kitas valiutas. Todėl, Zimbabvės vyriausybė ir bankai ėmė svarstyti kaip galėtu, padidinti šalies nacionalinės valiutos pasiūlą. Iš pradžių buvo noras valdžiai uždrausti verslininkams prekiauti kitomis valiutomis. Bet tai nesigavo, kadangi dėl kitų pinigų plataus paplitimo Zimbabvės valiuta nuvertėjo ir rinkoje buvo imta leisti, įmonėms ir fiziniams asmenims sudaryti sandorius vidaus versluose kitomis, ne Zimbabvės, valiutomis daugiausia JAV doleriu ir Pietų Afrikos randu. Tad, Zimbabvės nacionalinė valiuta išnyko.

Taip pat didžiulė problema Zimbabvėje - prekyba žmonėmis, kuri buvo paskatinta mokyklų uždarinėjimo, politinės prievartos bei svyruojančios ekonomikos. Moterys, vyrai ir vaikai pardavinėjami kaip darbo jėga į užsienį arba pačioje Zimbabvėje, o daugelis merginų paimamos į sekso vergiją. Taip pat švietimas Zimbabvėje yra labai problemiškas, nes daugelis vaikų negali išgalėti lankyti mokyklų. Aukšti mokesčiai yra tas faktorius, kuris išsimokslinimą daro neprieinamą daugeliui vaikų.

Šalyje yra neteisėta medienos ruoša, pernelyg intensyvi žvejyba, platus medžioklės, aplinkosaugos nepakaltinamumas naftos eksploatavimo veikla, kelių tiesimas, taip pat didelė problema yra tarša, vandens taršos šaltiniai yra pramonės atliekos, nuotekos, ir susijusių su nafta atliekos. Tik 87% procentai miesto gyventojų ir 62% kaimo gyventojų turi prieigą prie gryno geriamojo vandens. Naftos gavybos pramonės manoma, atsakinga už upių taršos iš daugelio ežerų ir dirvožemio eroziją. Taip pat dar viena iš problemų yra įvardijama nepakankama apsauga (Vikipedija, Peru, 2017).

Taip pat Nigeryje vyrauja badas. Nors žemės ūkis yra vienas iš pagrindinių Nigerio ekonomikos rodiklių, tačiau jo produktyvumas yra labai mažas, dėl nepakankamų išteklių ir sudėtingų klimato sąlygų, kurios neleidžia Nigeriui sėkmingai plėtoti geresnių ekonominių sąlygų. Nigerija turtinga naftos telkiniais, tačiau politinis nepastovumas, korupcija, neadekvati infrastruktūra, bloga makroekonominė vadyba blogina valstybės situaciją. Taip pat Nigerijoje vyrauja bedarbystė, netinkamas švietimo finansavimas, sveikatos apsaugos ir socialinių garantijų stygius, etniniai ir religiniai ginčai, saugumo trūkumas, skurdas. Nigerija yra antra pagal dydį Afrikoje šalis, kurioje paplitę ŽIV/AIDS virusai ir žemyne užima aukščiausią vietą dėl tuberkuliozės. Nepaisant Nigerijos naftos turto, ji vis tiek nėra labai išsivysčiusi šalis.

Taigi, nors Nigeris yra besivystanti šalis, jai yra teikiamos lengvatos iš įvairių programos fondų, tačiau jai vytys kitas šalis yra labai sunku ir tą padaryti jai dar bus sunku labai ilgą laiką.

Besivystanti šalis, tai valstybė esanti žemesnėje išsivystymo stadijoje nei kitos išsivysčiusios šalys, kadangi jų ekonominis, socialinis ir politinis išsivystymo lygis yra žymiai mažesnis. Taigi, pasaulio šalys yra skirstomis į industriškai išvystytas šalis, šalis – naftos eksportuotojas, buvusias socialistines šalis ir besivystančias šalis. Norint priskirti šalį prie išsivysčiusios ar besivystančios šalių grupės reikia įvertinti tos šalies žmogaus socialinės raidos indeksas, pagal kurį galima nustatyti socialines pragyvenimo sąlygas valstybėje ir žmogaus pragyvenimo lygį valstybėje. Lietuva, pagal žmogaus išsivystymo lygį 2015 m. užimė 37 vietą, turėdama žmogaus socialinės raidos indeksą lygų 0,848. Taigi, Lietuva papuola į labai aukšto žmogaus išsivystymo lygio šalių grupę, kurią sudaro 51 pasaulio valstybė.

Išsivysčiusių šalių pagalba atsilikusioms šalims teikiama tiesiogiai per įvairias valstybines programas ar tarpininkaujant tarptautinėms organizacijoms. Žymiai efektyvesnė yra pagalba teikti ne paramą, o išsivysčiusioms šalims didinti ir vystyti prekybą su silpnomis valstybėmis. Pagrindiniai finansinės pagalbos privalumai: galima pagalba trumpuoju laikotarpiu, greitas poveikis, gali būti skiriama specifiniams projektams ir (ar) socialinėms problemoms spręsti, papildo menkus neturtingų šalių išteklius, nekelia grėsmės šalių donorų darbo rinkai, eliminuoja sunkias darbo sąlygas, tai yra ilgas darbo valandas, mažus atlyginimus, o to būtent reikėtų trečiosioms šalims, siekiant išeiti į eksporto rinką.

Išnagrinėjus besivystančias šalis, Indiją, Zimbabvę, Peru ir Nigerį, galima apibendrinti, kad skirtingoms šalims vytys išsivysčiusias šalis yra skirtingai sunku, vienos tai daro daug greičiau ir jau yra netoli išsivysčiusiųjų, kol kitos skursta toliau. Tačiau, galima išskirti pagrindinius ekonominius vystymosi ypatumus, kurios sieja besivystančias šalis, tai infliacijos lygis, žemas pragyvenimo lygis, nedarbas, skurdas, neišvystyta infrastruktūra, gyventojų perteklius, išskirtinai dideli pajamų ir turto pasiskirstymo tarp visuomenės sluoksnių kontrastai. Tad, išsivysčiusios pasaulio šalys turi padėti besivystančioms šalims integruotis į pasaulio ekonomiką ir leisti arčiau prieiti prie turtingų šalių rinkų. Tad, galima teigti, kad ekonominės problemos daro didelę įtaką besivystančių šalių plėtrai, geresniam gyvenimo lygiui ir tam, kad žmonės jaustųsi saugiai tiek ekonominiu, tiek socialiniu atžvilgiu.

smp2014ge.ugdome.lt [interaktyvus]. Išsivystymo rodikliai. Valstybių socialinė ir ekonominė galia. 2013 m. [žiūrėta 2017-10-21]. Prieiga per internetą:

Buvo kalbama apie besivystančių šalių samprata ir joms būdingus bruožus. Aptariami ekonominiai ir socialiniai bruožai šių šalių bruožai. Ekonominiai bruožai: BVP 1 gyventojui, pajamų pasiskirstymas, ūkio produktyvumas, pramonė, žmonių, dirbančių žemės ūkyje, dalis, šalių eksportas, transporto tinklas, didelės užsienio skolos, kapitalo išvežimas, stiprios regioninės disproporcijos tarp centro ir periferijos. Socialiniai bruožai: demografija, vidutinė gyvenimo trukmė, medicininė priežiūra žmonių mityba, suaugusių raštingumas ir vidutinė mokymosi trukmė, lyčių lygybė, kūdikių mirtingumas. Kiekvienas iš šių bruožų aptariamas detaliau.

Aprašoma išsivysčiusios šalies samprata, kuri dėl savo ekonominio, socialinio ir politinio išsivystymo yra palyginti aukštesnėje stadijoje negu besivystančioji šalis.

Kalbama apie žmogaus socialinės raidos indeksą ir kas jį sukūrė bei kur šis indeksas yra naudojamas.

Pateikiamos 188 valstybės, kurios suskirstytos pagal išsivystymo lygį. Skirstymas pagal 2015 m. žmogaus vystymosi indeksą sudarytas iš 4 grupių, tai labai aukšto, aukšto, vidutinio ir žemo žmogaus išsivystymo lygio. Visos valstybės suskirstomos pagal šiuos kriterijus į lenteles.

Aprašoma kokią dalį paramos skiria ES bei kam parama yra skiriama daugiausiai. Teigiama, kad ES parama yra skiriama apie 150 pasaulio valstybių, pradedant nuo Afganistano baigiant Zimbabve. Dėl teikiamos paramos kai kurių besivystančių valstybių ekonomika augo ir sumažėjo jų skurdas. Aprašoma 2015 m. vykdyti Tūkstančio vystymosi tikslai ir jų rezultatai ir nauja sistema.

Pateikiami statistiniai 2013 m. duomenys apie besivystančių šalių prekių eksportą į kitas šalis ir kitų šalių prekių eksportą į besivystančias šalis.

Kalbama apie 2005-2010m. besivystančių šalių skolas bei ilgo ir trumpo laikotarpio skolas užsieniui, kurie yra pateikiama statistiniais duomenimis.

Aprašoma kaip yra skirstomos paskolos, kad jos skirstomos pagal terminus ir yra išskiriamos trumpos, vidutinios ir ilgos paskolos. Ir kiek kiekviena paskola trunka laiko.

Aprašoma Zimbabvė, jos problemos, kaip gyventojų skaičius bei ŽIV užsikrėtusiųjų procentas, kuris yra vienas didžiausių pasaulyje, beveik 40 %.

Pateikiami Zimbabvės svarbiausi ekonominiai rodikliai, kaip BVP realus augimas, BVP 1 gyventojui (PPP), nedarbo lygis, gyventojai žemiau skurdo ribos, žmogaus socialinės raidos indeksas, džini koeficientas, infliacijos lygis, biudžetas: pajamos ir išlaidos.

Aprašoma apie Peru, kaip besivystančią šalį, su kokiomis problemomis susiduria valstybė ir kas jai trukdo vystytis.

Aprašoma apie Nigerį, kuri yra skurdžiausia pasaulio valstybė, užimanti paskutinę vietą Jungtinių Tautų vystymo programos žmogaus socialinės raidos indeksų sąraše. Ekonomikai neigiamą įtaką daro besikartojančios sausos, žemės virtimas dykuma, žmonių skaičiaus augimas ir sumažėjusi urano paklausa tarptautinėje rinkoje. Taip pat Nigeryje vyrauja kūdikių mirštamumas, badas, bedarbystė, netinkamas švietimo finansavimas, sveikatos apsaugos ir socialinių garantijų stygiu.. Ji yra antra pagal dydį Afrikoje šalis, kurioje paplitę ŽIV/AIDS virusai ir žemyne užima aukščiausią vietą dėl tuberkuliozės. Taigi, nors Nigeris yra besivystanti šalis, jai yra teikiamos lengvatos iš įvairių programos fondų, tačiau jai vytys kitas šalis yra labai sunku ir tą padaryti jai dar bus sunku labai ilgą laiką.

Buvo kalbama apie besivystančių šalių ekonomiką, jos vystymąsį ir sampratą, būdingus bruožus ir šiose šalyse iškylančias problemas.

V. Snieška ir kt. [interaktyvus]. Makroekonomika. Vadovėlis: Technologija, Kaunas, 2006, p. 570-571; 585-602. [žiūrėta 2017-10-21]. Prieiga per internetą:

Buvo aprašoma, kad pasaulio šalys yra skirstomos į keturias kategorijas: industriškai išvystytos šalys, šalys – naftos eksportuotojos, buvusios socialistinės šalys, besivystančios šalys. Taip pat, buvo kalbama apie atsilikusių šalių susiduriamomis grėsmingomis kliūtimis. Bei aprašomos dvi teorijos, aiškinančios šalių atsilikimo priežastis: klasikinės teorijos šalininkai ir alternatyvios teorijos šalininkai bei kaip ekonomiškai atsilikusios šalys savo padėtį gali pagerinti. Taip pat, kalbama apie besivystančios šalies ekonomiką apimančias tris pagrindines sritis: pradinė sritis (žaliavos ir žemės ūkis), pramonės sritis, arba antrinė (pramonė, statyba, dujos ir elektra) ir paslaugų sritis (mažmeninė prekyba, bankai, turizmas) bei besivystančių šalių ekonominės plėtros kelią, kaip skolinimasis, parama ir prekybos didinimas. Bei teigiama, kad besivystančios šalys yra neturtingos ne todėl, jog yra turinčios daug nepanaudotų pajėgumų, bet dėl to, kad yra per maža potencialios gamybos apimtis. Taip pat aprašoma išsivysčiusių valstybių teikiama pagalba besivystančioms, iš kurių didžiausią oficialią paramą teikia ES ir jos valstybės narės. Kartu jos yra didžiausios pagalbos teikėjos pasaulyje.

Aprašoma, kad besivystančios šalys, per tam tikrą laiką, skirtingai geba pagerinti savo ekonominę padėtį, todėl jos skirstomos į: sparčiai besivystančios šalys, vidutiniu tempu besivystančios ir neturtingos, visai nesivystančios šalys. Jos kiekvienos yra aptariamos detaliau. Taip pat, išvardinami bruožai, kurie yra besivystančių šalių skurdo priežastys ir padariniai. Kalbama apie užburtą skurdo ratą, kuris yra iliustruotas paveikslėlyje. Aprašoma, kad į šį ratą papuola neturtingos šalys, kadangi jau nuo pat pradžios jos buvo tokiomis. Teigiama, kad šios šalys turėtų galimybę išeiti iš šio rato, tačiau nesugeba to padaryti, kadangi joms sunku tinkamai strateguoti ir neturi tinkamos taktikos. Taip pat, kalbama apie žmogaus socialinės raidos indeksą ir kas jį sudaro bei valstybės vaidmenį, kuris yra labai svarbus, kadangi valstybei integruojantis į pasaulio ekonomiką, didžiausią įtaką turi ji pati.

  • Ekonomika Kursiniai darbai
  • 2017 m.
  • Lietuvių
  • Aiste
  • 35 puslapiai (10322 žodžiai)
  • Kolegija
  • Ekonomikos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 247 KB
  • Besivystančių šalių samprata ir klasifikavimas besivystančių šalių apžvalga
    10 - 3 balsai (-ų)
Besivystančių šalių samprata ir klasifikavimas besivystančių šalių apžvalga. (2017 m. Lapkričio 30 d.). http://www.mokslobaze.lt/besivystanciu-saliu-samprata-ir-klasifikavimas-besivystanciu-saliu-apzvalga.html Peržiūrėta 2018 m. Sausio 18 d. 00:05