Biheviorizmas


Biheviorizmas ir ugdymas. Biheviorizmas kaip ugdymas. Biheviorizmo teorija seimoje.

Psichologijos referatas. Psichologijos kryptys. Biheviorizmo krypties apibūdinimas. Biheviorizmo atstovai. Biheviorizmo ištakos. Pagrindinės biheviorizmo idėjos. Klasikinė sąlygojimo teorija. Operantinio sąlygojimo teorija. Socialinio išmokimo teorija. Bihevioristinės teorijos vertinimas. Literatūros sąrašas.


Kaip jau buvo užsiminta biheviorizmas neigia žmogaus sąmoningą elgseną ir psichiką aiškina per įvairias elgesio formas. Elgesys suprantamas kaip organizmo reakcijų į išorinės aplinkos postūmius visuma. Taigi pagrindinė biheviorizmo idėja ta, kad žmogus yra laibai sudėtinga, tačiau vis dėlto – mašina, nes į įvairius postūmius žmonės reaguoja tam tikru būdu. Todėl žinant ir kontroliuojant išorines sąlygas galima žinoti, kaip žmogus (o ir vaikas) elgsis vienoje ar kitoje situacijoje. Tačiau pagrindinės biheviorizmo idėjos buvo sukritikuotos ir paneigtos moksliniais stebėjimais ir eksperimentais, kurie įrodė, kad net ir gyvūnijos pasaulio atstovai griežtai kontroliuojamomis sąlygomis elgiasi nestandartiškai (Juodaitytė, 2007).

Rusų fiziologas I. Pavlovas sukūrė klasikinę sąlygojimo teoriją, aiškindamasis žmogaus gebėjimą mokytis ir rėmėsi savo eksperimentais su šunimis. Jis išskyrė nesąlyginius refleksus (paveldimas stereotipines reagavimo į biologiškai reikšmingus išorinio pasaulio poveikius ar organizmo vidaus pokyčius formas – mitybinius, lytinius, gynybinius, orientacinius) ir sąlyginius refleksus (susidarančius tada, kai tuoj po kokio nors indiferentiško dirgiklio ima veikti kitas dirgiklis, sukeliantis nesąlyginį refleksą). I. Pavlovas pastebėjo, kad kartojant skirtingų dirgiklių poras nedideliais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, kuris iš pradžių buvo indiferentiškas, ir tas dirgiklis tampa sąlyginis – į jį imama reaguoti taip, kaip prieš tai reaguota į nesąlyginį dirgiklį. Pavyzdžiui, šuns seilių išsiskyrimo susiejimas su garsu. Šuniui pateikiamas nesąlyginis dirgiklis maistas sukelia nesąlyginį atsaką – seilių išsiskyrimą. Jeigu tuoj po to, kai šuniui duodama maisto, pateikiamas neutralus dirgiklis – garsas, tai po tam tikro skaičiaus pakartojimų vien garsas, tapęs sąlyginiu dirgikliu, sukels seilių išsiskyrimą – sąlyginį refleksą. Amerikos mokslininkas J. B. Watsonas šią teoriją pritaikė žmonėms, bandydamas išsiaiškinti, kodėl vaikai pradeda bijoti to, ko anksčiau nebijojo. Pasirinkęs stiprų trinktelėjimą plaktuku į sieną kaip besąlyginį refleksą, J. B. Watsonas kiekvienąkart trenkdamas rodydavo vaikui baltą pelę. Po kurio laiko vaikas pradėjo bijoti pelės (mažojo Alberto istorija) (Levinskienė, Karalienė, 2008).

Biheviorizmas. (2013 m. Gegužės 23 d.). http://www.mokslobaze.lt/biheviorizmas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 15:44