Biochemijos konspektai


Biologijos konspektas. Monosacharidų struktūra , izomerija ir savybės. Struktūrinė funkcinių grupių izomerija. Erdvinė izomerija. Enantiomerai optiniai izomerai. Monosacharidų dariniai. Monosacharidų hidrinimas. Disacharidų struktūra ir savybės. Redukuojantys disacharidai glikozilglikozės. Neredukuojantys disacharidai glikozilglikozidai. Polisacharidų struktūra ir savybės. Celiuliozės makromolekulės fragmentas. Hialurono rūgštis. Riebalų rūgštys. Riebalai ir vaškai. Fizikinės riebalų savybės. Riebalų oksidavimo reakcijos. Riebalų polimerizacijos reakcijos. Sudėtiniai lipidai. Mažmolekuliai bioreguliatoriai Steroidai. Riebaluose tirpūs vitaminai. Vitaminai Q ubichinonai. Vandenyje tirpstantys vitaminai vitaminas b. Cheminė struktūra ir savybės. Vitaminas PP. Vitamino C. Vitaminas P. Į vitaminus panašios medžiagos. Oroto rūgštis. Lipo rūgštis. HORMONAI Bendroji charakteristika , veikimo mechanizmas ir išskyrimas. Skydliaukės hormonai. Prieskydinių liaukų hormonai. Kasos liaukos hormonai. Antinksčių hormonai. Steroidinių hormonų receptoriai.     Bendros žinios. Kas nulemia steroidinių receptorių specifiškumą. Hipofizės hormonai. Lytinių liaukų hormonai. Hormonams artimos medžiagos. Aminorūgštys , peptidai ir baltymai. (- Aminorūgščių struktūra , klasifikavimas ir fizikinės savybės. Peptidų struktūra ir savybės Baltymų ir peptidų pirminė struktūra. Biologinės ir fiziologinės funkcijos. Baltymų struktūra ir savybės. Pirminė baltymų struktūra. Antrinė baltymų struktūra. Tretinės ir ketvirtinės baltymų struktūros samprata. Baltymų molekulių forma. Paviršinės baltymų savybės. Informacinės savybės. Rūgštinės bazinės savybės. Kompleksodarinė savybės. Fermentų struktūra. Fermentų veikimas. Fermentų veikimo sąlygos. Fermentodiagnostika ir fermentoterapija. Medžiagų apykaita metabolizmas. Angliavandenių apykaita. Angliavandenių apykaita audiniuose. Baltymų apykaita organizme baltymų reikšmė mitybai. Baltymų virškinimas. Aminorūgščių sintezė.


Funkcijos: 1.Kiekybiniu atžvilgiu angliavandeniai-pagrindinė maisto dalis, organizme skylant atsipalaiduoja apie 50% energijos, kuri naudojama pastoviai temp. palaikyti ir daugeliui biocheminių ir biofizinis procesų. 2.Įeina į jungiamojo audinio struktūrą (kolagenas).3.Įeina į organizmo skysčių ir sekretų sudėtį.4.Nulemia grupinį kraujo specifiškumą.5. Angliavandeniai arba jų apykaitos produktai dalyvauja riebalų, baltymų, nukleorūgščių sintezėje ir daugelio kofermentų susidaryme.6.Lemia ląstelių paviršiaus biologinį specifiškumą.7.Mažina trintį tarp sanarių.8.Sutvirtina ląstelių struktūrinius ir atraminius organus.

Monosacharidai klasifikuojami remiantis dviem požymiais: 1.Anglies atomų skaičiumi grandinėje.2.Oksogrupės padėtimi anglies atomų grandinėje.

Polisacharidai, kaip ir oligosacharidai, sudaryti iš monosacharidų. Hidrolizuojant polisacharidus, gali susidaryti tiek oligosacharidai, tiek ir monosacharidai. Polisacharidai yra ilgi polimerai, sudaryti iš šimtų ir tūkstančių monosacharidų grupuočių.

Pagal tai, kiek anglies atomų yra monosacharido grandinėje, monosacharidai vadinami triozėmis, tetrozėmis, pentozėmis, heksozėmis, heptozėmis ir t.t. Labiausiai paplitusios yra pentozės ir heksozės.

Monosacharidų molekulės turi mažiausiai po vieną chiralinį anglies atomą. Aldoheksozėse yra keturi chiraliniai anglies atomai, taigi bus 24 = 16 izomerų. Suskirstę poromis, turėsime aštuonias poras izomerų. Ketoheksozės turi vienu chiraliniu anglies atomu mažiau. Taigi ketoheksozės turės 23, t. y. aštuonis, izomerus, suskirstytus į keturias poras.

Kiekvienos tokios poros dariniai, kurie skiriasi tik vienos hidroksigrupės padėtimi prie chiralinio anglies atomo, vadinami epimerais. Pavyzdžiui, D-gliukozė ir D-manozė yra epimerai.

Monosacharidams būdingas vidinių ciklinių hemiacetalių susidarymas. Kad tai galima, matyti pažvelgus į monosacharido molekulės struktūrą:

Heksozės ir pentozės alifatinės grandinės gali susisukti į penkianarius oksolano (tetrahidrofurano) arba šešianarius oksano (tetrahidropirano) tipo ciklus:

Priklausomai nuo to, koks ciklas susidaro, angliavandeniai (tiksliau sakant, jų cikliniai hemiacetaliai) yra vadinami furanozėmis, jei tai penkianaris ciklas, ir piranozėmis, jei ciklas šešianaris. Tetrozės gali sudaryti tik penkianarius furanozinius hemiacetalius. Piranoziniams hemiacetaliams sudaryti tetrozės yra per trumpos.

Susidarant hemiacetaliui, atsiranda dar vienas chiralinis anglies atomas, todėl cikliniai monosacharidai gali turėti dar dvi izomerines formas (α-) ir (β-), vadinamas anomerinėmis formomis, pagal OH grupės padėtį prie glikozidinio anglies atomo:

Kuris izomeras susidarys, priklauso nuo to, iš kurios pusės hidroksigrupės deguonies atomas nukleofiliškai atakuos karbonilgrupės anglies atomą, nes šis gali laisvai suktis apie

Hidrolizuojant praskiestomis mineralinėmis rūgštimis arba fermentais, jie skyla į dvi monosacharido molekules:

Virškinamajame trakte krakmolą hidrolizuoja fermentai, galintys skaldyti α-1,4- ir α-1,6-glikozidinius ryšius.

Tai rezervinis gyvulių organizmo polisacharidas. Su maistu patekę karbohidratai biocheminių pokyčių metu virsta glikogenu ir kaupiasi kepenyse (6-7%) ir raumenyse (iki 1%). Glikogeno makromolekulės panašiai kaip amilopektino sudarytos iš a-D-gliukopiranozės, tik dvigubai šakotesnės. Linijinės atkarpos dažniausiai sudarytos iš 10-12 gliukozės likučių, susijungusių tarpusavyje α-1,4-glikozidiniu ryšiu. Atšakos prisijungę α-1,6-glikozidiniu ryšiu.

Celiuliozė yra stambiamolekulė medžiaga, sudaryta iš β-D-gliukopiranozių, kurios yra susijungusios linijinėje grandinėje β-1,4-glikozidiniais ryšiais ir viena kitos atžvilgiu pasisukusios 180° kampu.

Jie sudaryti iš disacharidinių N-acetilintų chondrozino likučių, sujungtų b-1,4-glikozidiniais ryšiais. Chondrozinas sudarytas iš D-gliukurono rūgšties ir D-galaktozamino, susijungusių β-1,3-glikozidiniu ryšiu.

Lipidų klasifikacija labai sudėtinga, nes lipidai neturi bendros struktūros ir organizme jų funkcijos labai įvairios.

Lipidams priskiriami šie bioorganiniai junginiai: vaškai, riebalai, fosfogliceridai, sfingolipidai ir glikolipidai, prostaglandinai, taip pat terpenai, riebaluose tirpūs vitaminai ir steroidai.

Lipidų įvairovėje galima išskirti muilijamųjų lipidų grupę. Tokie lipidai sudaryti iš alkoholio (dažniausiai glicerolio ar sfingozino) ir rūgšties (dažniausiai riebalų rūgšties arba fosforo rūgšties ir riebalų rūgšties) esterių:

Riebalų rūgščių ir glicerolio esteriai (trigliceridai) vadinami riebalais. Muilijamieji lipidai gali būti dvikomponenčiai, jei juos hidrolizuojant susidaro vienodos riebalų rūgštys ir vienodi alkoholiai, ir daugiakomponenčiai, jei hidrolizuojant susidaro keletas skirtingų riebalų rūgščių.

Riebalų rūgštys - tai linijinės, be atšakų, angliavandenilių grandinės su karboksigrupe grandinės gale. Biologinės kilmės riebalų rūgščių grandinėje anglies atomų skaičius esti lyginis. Jos gali būti sočiosios arba turėti dvigubųjų ryšių. Nesočiosios riebalų rūgštys turi vieną ar keletą dvigubųjų ryšių. Jei molekulėje yra keletas dvigubųjų ryšių, tai jie visada būna izoliuoti vienas nuo kito metilengrupe. Todėl tokie ryšiai negali būti konjuguoti. Riebalų rūgštys pirmiausia buvo išskirtos iš riebalų, todėl ir gavo tokį pavadinimą.

  • Biologija Konspektai
  • 2015 m.
  • 55 puslapiai (25873 žodžiai)
  • Biologijos konspektai
  • Microsoft Word 21976 KB
  • Biochemijos konspektai
    10 - 9 balsai (-ų)
Biochemijos konspektai. (2015 m. Gegužės 01 d.). http://www.mokslobaze.lt/biochemijos-konspektai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 18:37