Biologijos konspektai 3 dalis


Biologijos konspektas. Organizmų sistematinis giminingumas ir įvairovė. Evoliucija – tai paveldėjimas su pakitimais ir prisitaikymas prie aplinkos. Gamtinė atranka. Gamtinės atrankos varomasis veiksnys. Dirbtinė atranka. Evoliucijos procesas. Paveldimas kintamumas. Prisitaikymo laipsnis. Kryptinga atranka. Stabilizuojančioji atranka. Išskiriančioji atranka. Rūšių susidarymas. Rūšies susidarymas. Gyvybės evoliucija. Fizinė evoliucija. Cheminė evoliucija. Biologinė evoliucija. Tiesioginiai evoliucijos įrodymai. Netiesioginiai evoliucijos įrodymai. Pereinamoji grandis. Gyvosios fosilijos. Organizmų sistematika. Dvinarė binarinė nomenklatūra. Bendras protėvis. Gyvūnų taksonominiai rangai. Augalų taksonominiai rangai. Filogenetinis kilmės medis. Pirminis požymis. Antrinis požymis. Monerų karalystė. Protistų karalystė. Vienaląsčiai dumbliai. Valkčiadumblis. Siūliniai dumbliai. Mauragimbė. Daugialąsčiai dumbliai. Liūnė. Kolonijiniai dumbliai. Maurakulis. Rudadumbliai. Laminarijos ir guveiniai. Auksadumbliai. Titnagdumbliai. Amebiniai. Ameba. Blakstienuotieji. Infuzorija klumpelė. Žiuželiniai. Euglena , triponosoma. Sporagyviai. Maliariniai plazmodijai. Grybų karalystė. Augalų karalystė. Tik atraminę funkciją. Vandenį samanos siurbia visu savo paviršiumi. Sporiniai induočiai. Bestuburių gyvūnų reikšmė gamtoje ir žmogaus gyvenime. Kirmėlės Kirmėlės. Plokščiosios kirmėlės. Galutinio šeimininko. Tarpinis šeimininkas. Apvaliosios kirmėlės. Lytinis dimorfizmas. Žieduotosios kirmėlės. Stuburiniai gyvūnai. Chordinių tipui. Išorinis apvaisinimas. Išorinis vystymasis. Kiaušinius dedantys žinduoliai. Sterbliniai žinduoliai. Placentiniai žinduoliai. Populiacijų ekologija Ekologija. Populiacijos savybės. Populiacijos tankis. Individų pasiskirstymas. Populiacijos dydis. Biotinį potencialą – tai didžiausias jos dauginimosi greitis , įmanomas tik idealiomis sąlygomis pakanka erdvės , maisto , nėra trukdymų daugintis. Aplinkos pasipriešinimas – tai daugintis trukdančios sąlygos maisto stygius , atliekų kaupimasis , konkurencija , plėšrūnai , parazitai . Logistinis populiacijos gausėjimo modelis.


Evoliucija – tai paveldėjimas su pakitimais ir prisitaikymas prie aplinkos. Kilmė iš bendro protėvio paaiškina gyvybės vienovę – visos būtybės panašios savo chemine sudėtimi ir ląstelės struktūra, nes yra vieno pradinio protėvio palikuonys.

Atrankos rezultatas – prie vietinės aplinkos prisitaikiusi populiacija.

Gamtinė atranka vyksta remiantis atsitiktiniais genetiniais pakitimais, todėl ji nėra kryptinga. Tai nenutrūkstamas procesas, nes gyvenamoji aplinka nuolat keičiasi. Rūšis gali išnykti, kai nesugeba prisitaikyti prie aplinkos.

Gamtinės atrankos varomasis veiksnys – organizmų kova už būvį, arba tarpusavio konkurencija.

Dirbtinė atranka – tai žmogaus vykdoma kryptinga atranka. Žmogus veisia tokius organizmus, kurie turi jam reikalingiausius požymius. Dirbtinė atranka nevyksta savaime ir jos atrinktieji organizmai nebūtinai bus prisitaikę išgyventi natūralioje aplinkoje, dažniausiai jie gali išlikti tik su žmogaus pagalba (dekoratyvinės augalų ir gyvūnų veislės).

Adaptacija – požymis, kuris padeda organizmui labiau prisitaikyti prie aplinkos. Ypatingai gerai adaptacija pastebima, kai negiminingų grupių nariai turi panašių požymių.

Fosilijos – gyvų organizmų liekanos (mažiausiai 10000 metų senumo).

Analogijos – tai struktūros, kurios panašios dėl panašios gyvenamosios aplinkos, bet nėra paveldėtos iš bendro protėvio (drugio sparnas ir paukščio sparnas).

Rudimentai – tai struktūros, kurios vienoje organizmų grupėje yra gerai išsivysčiusios, o kitose grupėse sunykusios ir nefunkcionuoja (žmogaus protiniai dantys, apendiksas, uodegikaulis ir kt.).

Vienas svarbiausių evoliucijos įrodymų – embrioniai vystymosi panašumai (visų stuburinių: žuvų, varliagyvių, roplių, paukščių ir žinduolių panašus embrioninis vystymasis, tik vėliau atsiranda vystymosi skirtumai).

Šiuo metu evoliuciniai tyrimai atliekami naudojantis biocheminiais metodais. Tyrinėjama irlyginama įvairių organizmų grupių DNR.

Pagrindinės evoliucijos sąlygos:

Genų mutacijos sukuria naujus alelius. Jos yra atsitiktinės ir gali būti naudingos, neutralios ir žalingos.

Chromososmų mutacijos – tai paveldimo chromosomų skaičiaus pasikeitimas, alelių išsidėstymo chromosomose pasikeitimas, inversijos, translokacijos. Šios mutacijos gali pakeisti alelių aktyvumą.

Rekombinacija – tai mejozės metu įvykus neseserinių chromatidžių krosingoveriui ir nepriklausomam chromosomų išsiskyrimui susidaro nevienodos gametos.

Labai svarbu, kad gamtoje natūraliomis sąlygomis yra būdingas atsitiktinis lytinių ląstelių susiliejimas. Apvaisinimas įvyksta nesirenkant konkrečių individo požymių, o atranka vyksta natūraliai. Daugiausiai palikuonių susilaukia tie individai, kurie geriausiai yra prisitaikę prie aplinkos.

Gamtinė atranka veikia visą genotipą, todėl nauja alelių kombinacija gali organizmui turėti adaptyvią reikšmę.

Paveldimi pokyčiai ne tik atsiranda, jie taip pat yra išsaugomi ir perduodami kitai kartai. Visų populiacijos individų genų aleliai sudaro genofondą. Genofondas aprašomas remiantis genų pasireiškimo dažnumo apskaičiavimais.

Alelių dažnis genofonde nesikeis kitose lytiškai besidauginančios populiacijos kartose, kol bus išlaikomos 5 sąlygos:

Mikroevoliucija – mažų pokyčių kaupimasis populiacijos genofonde per trumpą laiką (keliose kartose). Mikroevoliucija dalyvauja rūšių susidarymo procese.

Makroevoliucija- didelių pokyčių kaupimasis skirtingų rūšių genofonduose per ilgą laiką. Formuojasi naujos organizmų grupės ir dideli senųjų organizmų grupių pokyčiai.

Prisitaikymą prie aplinkos sukelia tik gamtinė atranka, todėl negali išlikti prastai prisitaikę individai(jie nesusilaukia palikuonių, pvz.: baltieji tigrai) arba neprisitaikę organizmai (nesulaukia lytinės brandos, žūsta anksčiau).

Daugelis populiacijose vykstančių mutacijų nekeičia fenotipo ir yra nepastebimos. Keičiantis aplinka, ta mutacija gali padėti populiacijai geriau prisitaikyti. Genų migracija vyksta dėl individų migracijos. Ji gali būti nuolatinė. Padidina individų įvairovę genofonde. Tačiau ilgainiui skirtingų populiacijų genofondai supanašėja ir tai slopina naujos rūšies susidarymą.

Inbrydingas – neatsitiktinis poravimasis (kai individai plinta lėtai ir poruojasi tarpusavyje giminingi individai). Jo metu išryškėja recesyviniai fenotipai, o tai dar labiau susilpnina populiacijos genofondą ir sumažina gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos.

Pasirinktinis poravimasis – individai stengiasi poruotis su turinčiais tą patį fenotipą. Sukelia populiacijos skilimą į dvi fenotipines klases, tarp kurių apsikeitimas genais yra ribotas. Heterozigotų dažnis tuo atveju mažėja.

Genų dreifas – atsitiktinis alelių dažnio genofonde pasikeitimas. Kuo didesnė populiacija, tuo genų dreifas sunkiau pastebimas.

Kai populiacija maža, daugiau galimybių, kad retas genotipas nedalyvaus formuojant kitą kartą.

Populiacija turi prisitaikyti prie abiotinės ir biotinės aplinkos.

Prisitaikymo laipsnis – individo turimi požymiai leidžia daugintis ir palikti vislių palikuonių. Atranka lemia populiacijos prisitaikymo laipsnį. Prisitaikymo laipsnis nuolat kinta, nes kinta ir aplinka.

Stabilizuojančioji atranka: kai pranašumą turi tarpiniai fenotipai. Didina populiacijos prisitaikymą prie nekintančios aplinkos. Atmeta kraštutinius fenotipus.

  • Biologija Konspektai
  • 2015 m.
  • 42 puslapiai (11421 žodis)
  • Biologijos konspektai
  • Microsoft Word 73 KB
  • Biologijos konspektai 3 dalis
    10 - 4 balsai (-ų)
Biologijos konspektai 3 dalis. (2015 m. Balandžio 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/biologijos-konspektai-3-dalis.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 06:08