Biologiniai procesai


Biologijos referatas.

Įvadas. Žmogaus biologiniai procesai. Kvėpavimas. Kvėpavimo organų evoliucija. Išorinio kvėpavimo mechanika. Kvėpavimo periodo charakteristika. Plaučių tūris ir talpa. Dirbtinis kvėpavimas. Kraujo apytaka. Didysis ir mažasis kraujo apytakos ratai. Dirbtinė kraujo apytaka. Augalo biologiniai procesai. Fotosintezė. Fotosintezės svarba. Lapas - fotosintezės organas. Kvėpavimas. Kvėpavimo intensyvumas. Kvėpavimo ir aplinkos sąlygos. Išvados. Literatūros sąrašas.


Bionikos mokslas tiria, kaip konstruojant prietaisus, įrengimus bei kuriant įvairias medžiagas galima būtų pasinaudoti gamtos išradimais. Kartu dirbantys biologai, inžinieriai, konstruktoriai, dizaineriai, technikos specialistai atlieka tarpdisciplininius tyrimus, analizuodami gamtoje vykstančius reiškinius ir funkcionuojančius mechanizmus. Bionika- tai biologijos ir technikos junginys. Šiame rašto darbe pasirinkau aptarti temą apie žmogaus ir augalo organizmuose vykstančius biologinius procesus. Organizmas, jo organai, audiniai bei ląstelės geba reaguoti į įvairius faktorius, ir visa gyvojo organizmo veiklos įvairovė apima plačią sąvoką - biologinės reakcijos. Prieš bet kokį aplinkos ar vidinės terpės pakitimą organizmas esti tam tikroje ramybės būklėje. Ši fiziologinės ramybės sąvoka yra santykinė, nes ir tada organizme vyksta tam tikri medžiagų apykaitos procesai, nulemiantys organizmo egzistavimą. Yra daugybė biologinių procesų organizme, iš kurių aptarsiu vienus svarbiausių, t. y. žmogaus kvėpavimas, kraujo apytaka, augalo kvėpavimas ir fotosintezė.

Gyvas organizmas gali egzistuoti tik dėl to, kad jo audinių ląstelės nuolat gamina energiją ir ją eikvoja įvairioms fiziologinėms funkcijoms atlikti. Energijos atsargos papildomos, oksiduojantis maisto medžiagoms. Žmogaus ir gyvulių organizme dauguma oksidacinių reakcijų vyksta, naudojant deguonį ir pašalinant galutinius maisto medžiagų irimo produktus - anglies dioksidą bei vandenį. Nenutrūkstantis biologinis procesas, kurio metu organizmas iš aplinkos įsisavina deguonį, o į ją išskiria anglies dioksidą ir vandens garus, vadinamas kvėpavimu. Jis ir garantuoja tarp organizmo bei aplinkos vykstančią nuolatinę dujų apykaitą, sudarančią vieną iš pagrindinių medžiagų ir energijos apykaitos grandžių.

induolių, iš jų ir žmogaus, beveik visa dujų apykaita vyksta tik pro plaučius ir visai nedaug dujų pasikeičia pro odą. Žmogus pro odą deguonies įsisavina 200 kartų mažiau ir pašalina anglies dioksido 100 kartų mažiau, negu pro plaučius. Nors įvairių gyvūnų kvėpavimo organų sandara yra skirtinga, bet visi jie turi didelį paviršiaus plotą, kuriuo sueina į kontaktą su aplinka, ir daug kraujagyslių.

atmosferos oro apykaita tarp aplinkos ir plaučių alveolių (išorinis kvėpavimas, arba plaučių ventiliacija);

dujų apykaita tarp alveolių oro kraujo, pratekančio plaučių kapiliarais (dujų difuzija plaučiuose);

dujų apykaita tarp kraujo ir audinių (dujų difuzija audiniuose);

deguonies panaudojimas ląstelėse ir anglies dioksido pasigaminimas jose (audinių kvėpavimas, kurį nagrinėja biochemija).

Žmogaus ir aukštesniųjų gyvūnų kvėpavimas glaudžiai susijęs su daugelio organizmo sistemų normalia veikla. Svarbiausios iš jų yra: išorinio kvėpavimo aparatas, širdies ir kraujagyslių sistema, kraujas ir audinių ląstelių fermentinė sistema. Dėl to dabar dažniau kalbama ne apie kvėpavimo sistemos, o apie kardiovaskulines ir kvėpavimo funkcines sistemos, t. y. visos šios sistemos kaip funkcinio vieneto, fiziologiją.

Anatominį išorinio kvėpavimo aparatą sudaro dvi pagrindinės dalys: plaučiai su kvėpavimo takais ir krūtinės ląsta su kvėpavimo raumenimis bei diafragma.Šių dviejų pagrindinių dalių funkcinis tarpusavio ryšys, išreiškiamas santykiu slėgis - tūris, sudaro kvėpavimo mechaniką.

Įkvėpimo mechanizmas. Įkvepiant kvėpavimo raumenys turi nugalėti nemažai pasipriešinimų. Didžiausią pasipriešinimą sukelia plaučių elastinė jėga, veikianti ne tik įkvepiant, bet ir kvėpavimo pauzės metu. Įkvepiant reikia nugalėti ir krūtinės ląstos pasipriešinimą, t. y. pakeliamų šonkaulių svorį bei šonkaulių kremzlių elastiškumą. Nemažą pasipriešinimą įkvepiant sudaro pilvo siena ir jo vidaus organai, kuriuos turi nustumti susitraukdama diafragma.

Susitraukiant inspiraciniams raumenims ir didėjant krūtinės ląstos tūriui, plaučių alveolės plečiasi, oras retėja ir oro slėgis jose susidaro mažesnis už atmosferos slėgį. Kol tarp alveolių ir atmosferos yra slėgių skirtumas, tol oras eina į plaučius. Toks procesas vadinamas įkvėpimu (inspiracija). Įkvėpimo fazei pereinant į iškvėpimą (ekspiraciją), oro slėgis alveolėse susilygina su atmosferos slėgiu. Tada užsibaigia įkvėpimas ir prasideda iškvėpimas.

  • Biologija Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 19 puslapių (4377 žodžiai)
  • Universitetas
  • Biologijos referatai
  • Microsoft Word 828 KB
  • Biologiniai procesai
    10 - 10 balsai (-ų)
Biologiniai procesai. (2016 m. Gegužės 17 d.). http://www.mokslobaze.lt/biologiniai-procesai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 17:38