Branduolio sandara analizė


Biologijos analizė. Įvadas. Branduolio cheminė sudėtis ir bendra struktūra. Nukleoplazma. Chromosomos. Branduolėlis. Branduolio apvalkalas. Branduolio poros. Transportas tarp branduolio ir citoplazmos. Pernašos mechanizmas. Branduolio įnaša ir išnaša. IRNR pernaša iš branduolio. Replikacija. Iniciacija. Elongacija. Terminacija. DNR polimerazės. DNR polimerazių bendrosios savybės. DNR polimerazių katalizuojama reakcija. Pirmasis DNR polimerazių tikslumo lygmuo. Antrasis DNR polimerazių tikslumo lygmuo. Trečiasis DNR polimerazių tikslumo lygmuo. Išvados. Naudota literatūra.


Branduolys yra būtinas ląstelės struktūros komponentas. Tai pirmasis, dar XIX a. pirmoje pusėje surastas ląstelės struktūrinis elementas. Branduolį pirmasis pastebėjo vištos kiaušinyje J. Purkine 1825 m. Augalų ląstelių branduolius pirmasis 1831-1833 m. aprašė R. Braunas, gyvūnų ląstelių – 1838-1839m. T. Švanas. Branduolys stambus, todėl geras įžiūrimas pro paprasčiausią optinį mikroskopą. Jaunose, tik ką pasidalijusiose ląstelėse, branduolys užima 2/3 jų tūrio. Vėliau, ląstelėms, ypač augalinėms, augant, centrinę vietą užima didžiulė vakuolė. Branduolys kartu su citoplazma atsiduria ląstelės pakraštyje. Tiktai žmogaus ir kai kurių gyvūnų raudonieji kraujo kūneliai – eritrocitai, gaubtasėklių augalų rėtinių indų ląstelės – neturi branduolio. Branduolių forma yra labai įvairi. Dažniausiai jie būna apvalios arba ovalios formos, tačiau yra ir lazdelių pavidalo branduolių, padalytų į segmentus, dalelyčių pavidalo ir kt. Dauguma ląstelių turi po vieną branduolį. Kai kurios ląstelės turi po du branduolius ir daugiau. Tokios ląstelės vadinamos daugiabranduolėmis ląstelėmis, pavyzdžiui žinduolių griaučių raumenų ląstelės.

Į branduolio sudėtį įeina vanduo, organiniai ir neorganiniai junginiai, sudarantys sudėtingą koloidinę sistemą. Iš organinių junginių, kurie yra branduolyje, didelę reikšmę turi deoksiribonukleininė rūgštis (DNR). Šios medžiagos didžiulės molekulės susideda iš dviejų nukleotidų grandinių, kurių vien spirališkai apsisukusi apie kitą. Kiekvienas nukleotidas sudarytas iš azotinės bazės, cukraus ir fosforo rūgšties.

Branduolio apvalkalėlio (tai ET dalis) - jis ryškiai išsiskiria ir iš branduolio, ir iš citoplazmos pusės.

Chromosomos - tai ištemptos nukleoproteidinės struktūros. Chromosomas galima pastebėti tik ląstelės dalijimosi metu. Interfazėje jos panašios į ilgus siūlus. Šie siūlai sudaryti iš chromatino. Chromosomos padvigubėja prieš kiekvieną ląstelės dalijimąsi, vėliau pasiskirsto po lygiai tarp dukterinių ląstelių. Ląstelės ciklo periodu pasikeičia tik dvi chromosomų fiziologinės formos:

transportinė (branduoliams dalijantis chromosomos kompaktiškos, panašios į lazdeles, ryškios);

funkcinė (tarp dalijimųsi, chromosomos purios, siūliškos, ilgos ir neryškios).

Cheminė chromosomų sudėtis: jos sudarytos iš chromatino, kuriame yra apie 40 % DNR, 40 % histonų, beveik 20 % nehistoninių chromosomų baltymų ir nedaug RNR. Chromatinas specifiškai dažosi reaktyviais, išryškinančiais DNR; pavyzdžiui Fiolgeno reaktyvu (fuksinsulfitinė rūgštis – HCl) – raudonai violetine spalva. Histonai – tai baziniai chromosomų baltymai, turintys daug arginino ir lizino. Yra penki histonų tipai:

H1 (turi labai daug lizino)

H2a ir H2b (daug lizino)

H3 (daug arginino)

Nehistoniniai chromosomų baltymai – nebaziniai, daugiausia rūgštieji baltymai. Yra per šimtą tokių baltymų. Tai baltymai, lemiantys chromosomų judėjimą (aktinas, miozinas, tubulinas), fermentai, reikalingi RNR ir DNR sintezei (polimerazės) ir histonų bei kitų chromosomų baltymų specifinei modifikacijai (kinazės, acetilazės), be to gali būti baltymai, reguliuojantys atskirų genų aktyvumą.

Branduoliams dalijantis, chromosomos būna 0,2-20 µm ilgio ir sudarytos iš dviejų chromatidžių. Svarbiausia chromatidės dalis – nukleoproteidas. Jame, be baltymų, yra labai ilga dviguba DNR spiralė. Šis nukleoproteidas būna susisukęs į storą siūlą – chromonemą, o ant jos išsidėsto daugybė apvalių chromomerų. Chromosomos pirminės sąsmaukos vietoje – centromeroje abi chromatidės tvirtai susijungusios ir tam tikrose branduolio dalijimosi fazės sulenktos. Branduoliui dalijantis, prie centromeros prisitvirtina verpstės siūlai, verčiantys chromatides judėti.

Kai kuriose chromosomose būna branduolėlio sąsmauka (SAT – zona). Čia chromosoma tik 7 nm pločio ir nelabai susisukusi. Šios zonos atskirta trumpa chromosomos dalis vadinama palydovu, o visa likusi – SAT-chromosoma. Prie branduolėlio sąsmaukos prisiglaudęs branduolėlio organizatorius. Tai nukleoproteidinės struktūros dalis, formuojanti branduolėlį, branduoliui pasidalijus.

Kiekvienos augalų ir gyvūnų rūšies chromosomų skaičius ir forma iš anksto užprogramuoti. Somatinėse ląstelėse, iš kurių sudaryti visi organai ir audiniai, yra diploidinis (2n) chromosomų rinkinys, lytinėse ląstelėse (gametose) – haploidinis (n) chromosomų rinkinys. Diploidinis chromosomų rinkinys somatinėse ląstelėse susidaro iš porinių homologinių chromosomų. Skirtingų porų (nehomologinės) chromosomos skiriasi viena nuo kitos savo forma, centromeromis ir antrinių sąsmaukų vieta.

Ribonukleoproteidines (RNP) fibrilės, kurių skersmuo 5-10 nm, o ilgis 20-40 nm (tai rRNR susidarymo iš preRNR ankstyvieji tarpiniai produktai);

  • Biologija Analizės
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 32 puslapiai (4083 žodžiai)
  • Universitetas
  • Biologijos analizės
  • Microsoft Word 4777 KB
  • Branduolio sandara analizė
    10 - 9 balsai (-ų)
Branduolio sandara analizė. (2015 m. Gegužės 18 d.). http://www.mokslobaze.lt/branduolio-sandara-analize.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 04:09