Choreografijos bruožai


Menų referatas. Įvadas. Judesio meno ištakos. Folkloro reikšmė lietuvių sceninėje choreografijoje. Liaudies choreografijos žanrai ir formos. Lietuvių liaudies šokių savitumas ir principai. Išvados. Literatūros sąrašas.


Visi šie bruožai ryškėja iš istoriškai susiklosčiusių išraiškos priemonių, kurias žmonės vartojo aplinkai, įvairiems reiškiniams, tarpusavio santykiams parodyti ir įvertinti. Kartu jie tai įprasmino jiems prieinamomis priemonėmis – daina, šokiu, pasaka, legenda ir, savo ruožtu, nors ir nesuvokdami, kūrė kultūros istoriją, o išreikšdami savo jausmus, nuotaiką, bendraudami dvasinėje sferoje kūrė ir grožį. Atkurdamas gyvenimą, žmogus negalvojo apie grožio kūrimą ir šokis jam buvo ne tikslas, bet priemonė, pradžioje susieta su gyvybinių poreikių tenkinimu, o vėliau ir būdas bendrauti, džiaugtis, reikšti nuotaiką, visa tai kartu ir jam pačiam teikė estetinį pasitenkinimą. Taigi šokis ilgainiui įgijo tarsi naują turinį, šokiu nesiekiama ką nors iš anksto sugalvotą pasakyti kitiems, greta bendravimo jis pasidarė ir saviraiškos būdas.

Anot K. Poškaičio, formos paprastumas, judesių natūralumas – būdingas lietuvių liaudies choreografinės kūrybos bruožas. Tačiau žmonių pasaulėjauta atsispindi ir audiniuose, todėl ir jie teikia medžiagos liaudies choreografijos savitumui suprasti. Audinių raštai išimtinai geometriniai, formos gana įvairios. Nors raštai audinyje išdėstyti įvairiai, bet būdinga motyvų pasikartojimas, daugelis motyvų seni ir juos galima laikyti gamtos simboliais – saulutės, žvaigždutės ir pan. Labiau mėgstamas linas, vyrauja šviesios spalvos, jų gama santūri. Taigi ir audiniuose, kaip ir šokyje, mes nematome asimetrijos, nedarnos, vyrauja santūrumas, rami nuotaika, raštų įvairumas, motyvų pasikartojimas.

Autoriaus teigimu, dar vienas faktorius, turėjęs įtakos šokio stiliaus susidarymui, tai – apranga. Moterų aprangai buvo būdingi ilgi sijonai. Ilgas rūbas paslepia kojas, ilgas sijonas trukdo jas aukščiau kilnoti, todėl natūralu, kad kojų judesiai nesivystė, žingsniai liko paprasti, nes sudėtingesnių vis tiek nesimatytų. Taigi greta muzikos, dar ir ilgi rūbai rodo, kad sudėtingiems kojų judesiams, žingsniams išsivystyti sąlygos buvo nepalankios.

Lietuvių liaudies choreografijos žingsniai, judesiai, ta pagrindinė medžiaga, tarnaujanti išraiškos priemone, ne vienu atveju yra gana tikroviški, veiksmais parodomi darbo procesai, augmenijos vegetacija, gyvūnų elgsena ir pan. Tačiau neretai tai nuspalvinama optimizmu, ironija. Nors šokiai ir susiję su buitimi, bet net ir sunkus darbas supoetinamas ir tai išties būdinga visai lietuvių liaudies kūrybai.

Liaudies choreografijos stiliaus savitumui, šokimo manierai susiformuoti didelės įtakos turėjo tų, kurie tą choreografiją kūrė, charakteris, bendravimo būdas. Visi svetimtaučiai, domėjęsi ir iš arti stebėję lietuvius, vieningai tvirtina juos esant ramius, uždaro būdo, nelinkusius triukšmingai linksmintis, kiek melancholiškus, tačiau nuoširdžius. Natūralu, kad visi šie bruožai atsispindi mus pasiekusioje liaudies kūryboje (Kazys Poškaitis. Liaudies choreografija. 1992).

Taigi, matome, kad lietuvių liaudies choreografijos stiliaus susidarymą sąlygojo daugybė faktorių. Įdomiausia tai, kad stiliuje nėra jokio chaoso, viskas tarpusavyje susiję, nuo aprangos ir žmonių charakterio savybių iki muzikos ir pačių judesių.

  • Menai Referatai
  • 2014 m.
  • 12 puslapių (2775 žodžiai)
  • Universitetas
  • Menų referatai
  • Microsoft Word 20 KB
  • Choreografijos bruožai
    10 - 4 balsai (-ų)
Choreografijos bruožai. (2014 m. Gegužės 20 d.). http://www.mokslobaze.lt/choreografijos-bruozai.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 12:09