Cukrinių runkelių auginimo technologijos projektavimas


Žemės ūkio kursinis darbas.

Įvadas. Ūkio apžvalga. Šalčininkų rajono meteorologinių sąlygų charakteristika. Bendros žinios apie pasirinktą augalą. Biologinės cukrinių runkelių savybės. Veislės parinkimas ir aptarimas. Derlingumo ir derliaus kokybės parametrų prognozavimas. Vieta sėjomainoje ir priešsėlių parinkimas. Žemės dirbimas. Dirvos paruošimas rudenį. Dirvos paruošimas pavasarį. Dirvožemio agrocheminė charakteristika. Tręšimas. Maisto medžiagų poreikis cukriniams runkeliams. Cukrinių runkelių tręšimo ypatumai. Sėklos ir sėja. Sėklų kokybė ir sėklų paruošimas sėjai. Sėjos laiko nustatymas. Sėklos normų apskaičiavimas. Sėjos būdų parinkimas. Pagrindiniai pasėlių priežiūros darbai. Papildomas tręšimas. Piktžolių naikinimas. Priemonių prieš ligas ir kenkėjus panaudojimas. Derliaus nuėmimo laikas, būdai ir galimi nuostoliai. Išvados. Literatūros sąrašas.


Cukriniai runkeliai – vieni pelningiausių žemės ūkio augalų. Nors, cukriniai runkeliai yra reiklūs augalai, Lietuvoje yra pakankamai tinkamo dirvožemio auginti šiuos augalus. Sąlygos leidžia koncentruoti cukrinių runkelių auginimą tinkamiausiuose rajonuose, siekiant sumažinti auginimo ir žaliavos transportavimo sąnaudas. Lietuvoje sukurta nemaža techninė bazė ir sukaupta nemaža patirtis auginant cukrinius runkelius.

Tiriamas ūkis, kuriame auginami cukriniai runkeliai yra Šalčininkų rajone, Akmenynės seniūnijoje, Žaltūnų kaime. Šio ūkio prekinis augalas yra cukriniai runkeliai, tad ūkio specializacija – augalininkystė. Tiriamame ūkyje žemės našumo balas – 40, viso žemės ūkio naudmenų 250 ha, iš kurių 50 ha yra cukrinių runkelių pasėlio plotas.

Pietrytinėje Lietuvos dalyje, taip pat ir tiriamame ūkyje, vyraujančią padėtį užima velėniniai jauriniai dirvožemiai. Tokio tipo dirvožemiai yra tinkami auginti cukrinius runkelius. Šalčininkų rajone vidutinis metinis kritulių kiekis yra 650 – 700 mm. Tai reiškia, kad auginama kultūra yra pakankamai aprūpinama drėgme ir tai yra pakankamas kritulių kiekis dideliam runkelių derliui užauginti. Cukriniai runkeliai drėgmei reiklūs nuo jų gyvenimo pradžios. Cukrinių runkelių sėklos, esančios kamuolėliuose, yra apvilktos storu apyvaisio sluoksniu. Todėl joms išbrinkti ir sudygti reikia nemažai vandens: 150 – 170 proc. jų svorio. Daugiausiai vandens runkeliams reikia liepos – rugpjūčio mėnesiais, kai didžiausiais lapų plotas.

Tiriamais metais Šalčininkų rajone pavasaris buvo labai ankstyvas. Cukrinių runkelių sėja prasidėjo balandžio 10 dieną. Sėklos dygo 16 dienų, nes buvo gana vėsu (vidutinė paros oro temperatūra – 10,6 °C) ir sausa (silpnai lijo 4 kartus). Pirmoji tikrųjų lapų pora formavosi taip pat ilgokai, nes tarpsnio pradžia buvo vėsi ir tik keletas paskutinių dienų buvo labai šiltos, todėl vidutinė paros oro temperatūra siekė 16,9 °C. Orai išliko sausi. Tarpsnis nuo pirmos tikrųjų lapų poros susiformavimo iki intensyvaus augimo pradžios truko 36 dienas. Jis buvo šiltas ir drėgnas. Nuo intensyvaus augimo pradžios iki cukrinių runkelių derliaus nuėmimo augalai augo 101 dieną. Orai buvo labai šilti, tačiau nepakankamai lietingi. 2013 metais cukrinių runkelių vegetacija truko 150 dienų. Ji buvo išskirtinai šilta (vidutinė paros oro temperatūra – 17,0 °C), mažai lietinga (iškrito 248,5 mm kritulių), saulėta (saulė spindėjo net 1507,1 valandą).

Cukriniai runkeliai priklauso balandinių (Chenopodiaceae L.) šeimai. Šie augalai sukurti žmogaus, sukryžminus šakniavaisinius ir lapinius runkelius. Tai paprastojo runkelio porūšis (Beta vulgaris L., var. saccharifera) ir yra kilęs iš Vidurio Rytų, netoli Tigro ir Eufrato upių. Manoma, kad laukinis runkelis vakaruose paplito prie Viduržemio jūros, o šiaurėje – Atlanto vandenyno pakrantėje. Kanarų salose susiformavo keletas laukinio runkelio rūšių (B. patellaris, B. wevviana ir B. proncumbens), kurios buvo vienametės. Šiaurėje runkelio laukiniai tipai paplito kalnuose Turkijoje, Irane bei Kaukazo kalnuose Rusijoje. Čia susiformavo rūšys B. trigyna, B. lomatogona ir B. macrorhiza. Laukinis runkelis rytuose daugiau paplito Rytų Azijoje. Kultūrinis cukrinis runkelis kilo iš laukinio runkelio B. vulgaris subsp. maritima atrankinės selekcijos dėka.

Cukrinio runkelio šakniavaisį sudaro trys dalys: galvutė (kerpė, epikotilis), kaklelis (hipokotilis) ir tikroji šaknis. Galvutė (antskiltis, epikotilis) – viršutinė šaknies dalis. Tai dirvos paviršiuje esantis stiebo morfologinis analogas su labai sutrumpėjusiais fitomerais: tarpubambliais, lapais ir pumpurais. Galvutės dydis priklauso nuo pasėlio tankumo, dirvos struktūros, drėgmės rėžimo, tręšimo lygio ir veislės. Techninės brandos tarpsnyje kerpė sudaro 10-15 proc. šakniavaisio ilgio.

Kaklelis (hipokotilis) – tarpinė šaknies dalis tarp galvutės ir pagrindinės šaknies. Jis yra tarp apatinių lapų ir viršutinių šoninių šaknų. Kaklelio paviršiuje nėra nei lapų, nei šaknelių. Jis sudaro 10 - 20 proc. šakniavaisio ilgio.

Cukrinių runkelių auginimo technologijos projektavimas. (2016 m. Gegužės 12 d.). http://www.mokslobaze.lt/cukriniu-runkeliu-auginimo-technologijos-projektavimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 11 d. 04:20