Dailės šakos


Dailės referatas.

Vaizduojamoji dailė tapyba. Aliejinė tapybos technika. XVIII. imtas naudoti grynas akvarelinis dažas. Tapybos kūrinio pagrindas. Bambočiata it. bambocciata. Tapyba ir optinės iliuzijos. Hanso Holbeino Jaunesniojo. Pasiuntiniai. Taikomoji dekoratyvinė dailė keramika. Akmens masės keramika. Tekstilė odininkystė juvelyrika. Nėrimas , mezgimas. Velimas , klijavimas , autorinės technikos naudojimas. Modeliuojamas kaip iškilus reljefas. Inkrustuojamas kitos spalvos ir rūšies oda , medžiu , metalu , dramblio kaulu , brangakmeniais. Kalyba , raižymas.


Vaizduojamoji dailė – tai kūriniai, kuriems būdingi iliuziniai, sąlygiški tikrovės vaizdai.

Taikomoji dekoratyvinė dailė – tai praktinės ir puošybinės paskirties dailės dirbiniai.

Pagal funkcijas ir meninio vaizdo pobūdį tapyba skiriama į dvi rūšis: sienų tapybą ir molbertinę tapybą.

Sienų tapyba (architektūrinė arba monumentalioji tapyba) – tai tapyba, neatskiriama nuo savo buvimo vietos ir skirta interjero ar eksterjero puošybai. Ji yra seniausia tapybos forma, atsiradusi maždaug prieš 15000 metų, žymiai anksčiau nei molbertinė tapyba.

Freska. (it. fresco–šviežas) Mineralinės kilmės akvareliniai dažai tepami ant tinku padengto sienos paviršiaus. Gali būti tapoma ant drėgno ir ant sauso tinko. Kai tepama ant drėgnos, ką tik tinku padengtos, ir dar neišdžiūvusios sienos, tai yra vadinama tikrąja freska, al fresko (al fresco). Tapanat tokiu būdu darbui yra paruošiamas plotas, kurį galima ištapyti per vieną kartą. Dažus sugeria plonas šviežio, drėgno kalkių tinko sluoksnis ir jie susijungia į atsparią, kietą, tvirtą plėvelę. Tai, kad dažų sluoksnis ne prikimba prie pagrindo, bet tampa nedaloma tinko dalimi lemia išskirtinį šlapiosios freskos patvarumą. Tačiau sienoje galima įžvelgti tinko sujungimų linijas. Al fresco technika ištapytos sienos pasižymi prislopintomis matinėmis spalvomis.

1. Tradicinis atvaizdo perkėlimo nuo kartono ant sienos būdas yra pigmento miltelių arba kreidos barstymas pro kartone palei piešinio linijas išbadytas skylutes. Šiuo atvėju piešinys ant popieriaus padaromas tokio pat dydžio kaip turės būti sienoje. Kai popierinis piešinys nuimamas nuo sienos, pigmentų taškiukai susijungia ant sienos sudarydami kontūrą. Šia technika galima kelti eskizą ant antrojo arba ant paskutiniojo (trečiojo) tinko sluoksnio.

2. Kitas švaresnis piešinio perkėlimo būdas – kontūro išraižymas per kartono popierių ant drėgno tinko aštriu įrankiu. Piešinys ant popieriaus taip pat yra tokio pat dydžio kaip freska.

3. Tinklelio principas. Nupiešta kompozicija ant nedidelio popieriaus lapo padalinama kvadratėlių tinkleliu. Analogiškas tinklelis kreiduota ištempta virvele padaromas ant sienos. Tada popieriaus lape kiekviename kvadratėlyje esantis vaizdas perpiešiamas ant sienos.

4. Šiais laikais naudojamas būdas – vaizdas projektuojamas ant sienos per multimedia projektorių.

Seniausia Lietuvoje yra Vilniaus katedros požemyje, viename pietinės navos rūsių, laidojimo kriptoje 1985 m. atrasta freska (al secco), sukurta XIV a. pab.. Joje vaizduojamas Nukryžiuotasis ir Švč. Marija bei šv. Jonas Evangelistas.

Mozaika (it. mosaico – kas skirta mūzoms) – figūrinė ar ornamentinė kompozicija dėstoma iš įvairių formų ir spalvų akmenėlių (marmuro, granito, brangakmenių), keramikos ar stiklo gabalėlių. Visa sutvirtinama betono arba sintetinių dervų, gipso ir kitų rišamųjų medžiagų skiediniu.

Gabaliukai gerąja puse priklijuojami ant kartono ar audinio ir užliejami rišamąja medžiaga, po to sustingęs blokas tvirtinamas prie dekoruojamos plokštumos, o laikinas pagrindas pašalinamas.

Seniausias žinomas mozaikos pavyzdys atrastas Irano teritorijoje ir datuojamas IV tūkstantmečiu pr. Kr. Ten šventyklos sienos buvo apdailintos baltos, juodos ir raudonos spalvos keraminių plytelių ornamentine mozaika. Ši sienų dekoro technika taip pat žinota Mezopotamijoje (IV a. pr. Kr.). Senovės Egipte smaltos ir brangakmenių mozaika buvo puošiami buities reikmenys, faraonų sostai, vežimai (II a. pr. Kr.). Mozaikos technika buvo ypač populiari Antikos mene, o tobulumo apogėjų pasiekė Bizantijos architektūroje. VI–VII a. moziakos meno centru tapo Ravena. Mozaika buvo dekoruotos Ravenos Šv. Apolinaro Naujojo (VI a.), Šv. Vitalio (V–VI a.) bažnyčių grindys, lubos, skliautai, sienos. Mozaika buvo plačiai naudojama Vakarų ir Centrinės Europos romaninėje architektūroje. O XV-XVI a. Italijoje suklestėjus freskų tapybai, mozaika pamažu prarado dominuojančias pozicijas.

  • Dailė Referatai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • Vitalija
  • 27 puslapiai (11820 žodžių)
  • Profesinė mokykla
  • Dailės referatai
  • Microsoft Word 65 KB
  • Dailės šakos
    10 - 2 balsai (-ų)
Dailės šakos. (2016 m. Spalio 25 d.). http://www.mokslobaze.lt/dailes-sakos.html Peržiūrėta 2017 m. Gruodžio 17 d. 14:04