Dauno sindromas analizė


Medicinos analizė. Įvadas. Dauno sindromo ypatumai. Dauno sindromas. Dauno sindromo diagnostika. Dauno sindromo požymiai. Vaikų su Dauno sindromu raidos ypatumai. Vaikų su dauno sindromu ugdymas. Pojūčių stimuliacija. Kūno judesių lavinimas. Savarankiškumo įgūdžių formavimas. Bendravimo įgūdžių lavinimas. Ergoterapeuto vaidmuo vaikų su Dauno sindromu ugdyme. Vaikų su Dauno sindromu ugdymas bendrojo lavinimo įstaigose. Išvados. Literatūros sąrašas.


Iki 1956m. šis sindromas dažniau buvo vadinamas „mongoloidine idiotija“, tačiau Mongolijos Respublika kreipėsi į tarptautines organizacijas, prašydama panaikinti šį pavadinimą [4]. Taigi, nuo 1956m. vėl prisimintas anglų pediatras L. Downas ir jo garbei sindromas pradėtas vadinti Dauno sindromu.

Vaikai su Dauno sindromu, tai specialiųjų poreikių vaikai. Nors šiam sindromui būdinga ne tik protinis atsilikimas, bet ir daugelio organų veiklos sutrikimai, tačiau tėvus labiausiai baugina protinė negalia. Protiškai atsilikusiems asmenims labai svarbu išugdyti praktinės veiklos įgūdžius, kurie yra naudingi visam tolesniam jų gyvenimui. Tokių vaikų ugdyme dalyvauja visas būrys specialistų (gydytojai, logopedai, psichologai, specialieji pedagogai, kineziterapeutai, ergoterapeutai). Tačiau didžiausias rūpestis ir darbas tenka jų tėvams. Taigi, nuo visų kartu (tiek specialistų, tiek tėvų) įdėto darbo dažnai priklauso kaip vaikas, turintis Dauno sindromą, sugebės adaptuotis bendraamžių grupėje, o suaugusieji neįgalieji – integruosis į visuomenę.

Darbo tikslas: Išanalizuoti Dauno sindromo ypatumus ir vaikų turinčių Dauno sindromą ugdymo galimybes.

Darbo uždaviniai:

Apibūdinti Dauno sindromą ir diagnostikos galimybes.

Išskirti vaikams su Dauno sindromu būdingus požymius ir jų raidos ypatumus.

Nurodyti pojūčių ir kūno judesių lavinimo svarbą.

Aptarti savarankiškumo ir bendravimo įgūdžių formavimo reikšmę.

Išskirti ergoterapeutų vaidmenį vaikų su Dauno sindromu ugdyme.

Aptarti vaikų su Dauno sindromu ugdymo galimybes bendrojo lavinimo įstaigose.

Dauno sindromas yra priskiriamas vidinės kilmės chromosominiams sutrikimams. Šio sindromo atveju chromosomų struktūra yra normali, tačiau jų yra per daug. Perteklinė genetinė informacija ir lemia Dauno sindromą turinčiųjų fizines anomalijas ir protinį atsilikimą [5].

Iki genetikos mokslo suklestėjimo Dauno sindromas buvo diagnozuojamas pagal būdingus naujagimio veido bruožus ir kūno sandarą. Dabartiniu metu, įtarus Dauno sindromą iš išorinių vaiko bruožų (fenotipo), reikalingas genetinis tyrimas – chromosomų analizė. Toks tyrimas vadinamas kariotipo nustatymu. Kūdikio kraujo mėginys siunčiamas į Žmogaus genetikos centrą, kur yra ištiriamas, o tėvai informuojami apie tyrimo rezultatus [5].

X Europos EUROCAT simpoziume buvo aptariami Dauno sindromo diagnoztiniai metodai taikant neinvazines procedūras. Vaisiaus nukleininę rūgštį motinos kraujyje galima nustatyti jau nuo 5–7 nėštumo savaičių. Taigi, naudojant šiuolaikines molekulines technologijas, galima nustatyti, ar yra papildoma 21 chromosoma. Atlikus išsamius tyrimus, tikimasi, kad ši metodika bus pradėta taikyti klinikinėje praktikoje [3].

Dauno sindromui būdinga daugelio organų patologija ir protinė negalia. Išskiriami šie Dauno sindromui būdingi požymiai[7,8]:

● dauno sindromui būdingi išoriniai bruožai – maža apvalios formos galva, dideliu priekiniu momenėliu ir plokščiu pakaušiu. Plaukai sprando srityje auga žemai, kaklas trumpas. Blakstienos trumpos, ausų kaušeliai maži, apvalūs, kartais jų kanalas esti siauras. Nosis plati, įdubusi. veido profilis plokščias, didelis atstumas tarp akių, trečiasis vokas (epikantas), mažas apatinis žandikaulis, pražiota burna, dažnai iškištas liežuvis, žemas raumenų tonusas, pernelyg lankstūs sąnariai, trumpas nykštys, skersinė delno raukšlė, platus tarpas tarp I ir II kojos pirštų, plokščiapėdystė, sausa oda, žemas ūgis, nutukimas, nerangumas, kūno glebumas.

Taigi, turintiems Dauno sindromą būdinga kompleksinė negalia: įvairios organų patologijos ir visuomet lengvesnė ar sunkesnė protinė negalia.

Vaikų su Dauno sindromu vystimosi galimybes riboja jų kūno sandaros, regos, klausos, lytėjimo ir nervų sistemos trūkumai, o mažas raumenų tonusas (hipotonija) turi neigiamos įtakos judėjimo vystymuisi. Tokių vaikų kalbos vystymąsį irgi apsunkina keletas papildomų veiksnių: ausų uždegimai, silpnesnė liežuvio, lūpų, gerklės raumenų koordinacija.

Protinio atsilikimo sunkumo neįmanoma numatyti iš anksto. Tai paaiškėja vaikui augant. Dauno sindromą turintys vaikai negali ilgam sukaupti dėmesio, sunkiai įsimena, neišmoksta abstrakčiai, logiškai mąstyti. Žmonių su Dauno sindromu intelekto lygis visuomet būna žemesnis už vidutinį. Jų mąstymo lygis atitinka maždaug 7 metų amžiaus vaiko lygį. Tokių žmonių mąstymas yra konkretus, paremtas realiais objektais ir konkrečiomis sąvokomis [5,7].

Protinis atsilikimas paveikia normalią vaiko raidą ir apriboja pasaulio suvokimą:

Taigi, esant protiniam atsilikimui asmuo nesugeba pasirūpinti savimi, tinkamai bendrauti su aplinkiniais, jiems būdinga socialinė izoliacija.

Vaikus su Dauno sindromu reikia pradėti lavinti nuo pat kūdikystės. Tyrimai rodo, jog vaikai su Dauno sindromu, nelavinti iki 6 mėnesių amžiaus, savo motoriniais, kalbėjimo ir pažintiniais sugebėjimais stipriau atsilieka nuo vaikų su Dauno sindromu, lavinamų beveik nuo pat gimimo [1,5]. Tokių vaikų lavinimas yra sudėtingas ir ilgas darbas. Jame dalyvauja visas būrys specialistų (gydytojai, logopedai, psichologai, specialieji pedagogai, kineziterapeutai, ergoterapeutai), tačiau dižiausią darbą atlieka kūdikių tėvai.

  • Medicina Analizės
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 17 puslapių (4478 žodžiai)
  • Medicinos analizės
  • Microsoft Word 47 KB
  • Dauno sindromas analizė
    10 - 7 balsai (-ų)
Dauno sindromas analizė. (2015 m. Lapkričio 26 d.). http://www.mokslobaze.lt/dauno-sindromas-analize.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 03 d. 15:51