Decentralizacija ir sprendimų priemimas


Decentralizacijosreferatas. Rondinelli d. decentralizacijos sampratu analize. Decentralizacija modeliai. Decentralizacijos tipai. Devoliucijos reiksme. Magistrinis darbas decentralizacija. Decetralizacijos tipai.

Ekonomikos kursinis darbas. Įvadas. Literatūros apžvalga. Decentralizacijos samprata. Decentralizacijos formų ir tipų klasifikacija. Metodologinės decentralizacijos analizės problemos. Sprendimų rūšys. Sprendimų priėmimo taisyklės. Sprendimų priėmimo metodai. Praktinė dalis. Koncernas „achemos grupė“. Išvados. Literatūra.


Šiandien net ir naujuose literatūros šaltiniuose galima rasti neapdairiai ir netiksliai vartojamus terminus. Pasak J. Cohen ir S. Peterson (1996), terminologijos painiava ypač išryškėja tarptautinėse konferencijose ir mokslinėse darbo grupėse, kur kartu dirba skirtingų šalių įvairiakalbiai atstovai. Detali decentralizacijos sampratos analizė buvo atlikta ir publikuota tik 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Pirmieji, kurie susistemino ir pateikė decentralizacijos formų ir tipų klasifikaciją buvo D. Rondinelli, J. Nellis ir Sh. Cheema. Šie autoriai remdamiesi objektiniu aspektu nurodė keturias decentralizacijos formas: politinę, erdvinę, rinkos ir administracinę (Rondinelli ir kt., 1984).

Neretai dalis autorių decentralizacijos sąvoką vartoja kaip devoliucijos sinonimą. R. Prud‘homme teigia, kad „decentralizacija yra dviprasmiška koncepcija, neturinti aiškių ribų. decentralizacijos terminas paprastai vartojamas kaip devoliucijos prototipas“ (Prud‘- homme, 1995). Klaidingas supratimas, tapatinant decentralizaciją su devoliucija kelia nesusipratimų, apsunkina sisteminius kai kurių šalių decentralizacijos reformų tyrimus. Taip pat didelę painiavą sukelia nuolatiniai mokslininkų bandymai pateikti naujas decentralizacijos koncepcijas ir sampratas. Kai kurie mokslininkai nurodo papildomus administracinės decentralizacijos tipus: „iš viršaus į apačią“ ir „iš apačios į viršų“ (Silverman, 1992), hibridinę (Silverman, 1992) ar mišriąją (Mawhood, 1983) decentralizaciją. Įgyvendinant decentralizacijos „iš viršaus į apačią“ modelį vietos ir regioninės savivaldybės vykdo savo kompetenciją valstybinės valdžios vardu, t. y. duodant nurodymus ir prižiūrint valstybinės valdžios institucijoms. Decentralizacijos „iš apačios į viršų“ modelio taikymas įgalina teritorines savivaldybes veikti žemesnių valdymo lygių ar vietos gyventojų vardu (Silverman, 1992). Hibridinė, arba mišrioji, decentralizacija – tai skirtingų administracinės decentralizacijos tipų taikymas, reformuojant viešojo valdymo sistemą, kai centralizacijos, dekoncentracijos, delegavimo ir devoliucijos tendencijos persipina tarpusavyje. D. Rondinelli ir kt. (1984) netgi privatizavimą ir dereguliavimą traktuoja kaip administracinės decentralizacijos tipus. Tačiau didžioji dalis autorių pastaruosius decentralizacijos tipus priskiria ekonominės ar rinkos decentralizacijos formai. J. Cohen ir S.

Decentralizacija ir sprendimų priemimas. (2012 m. Birželio 08 d.). http://www.mokslobaze.lt/decentralizacija-ir-sprendimu-priemimas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 20:18