Decentralizacijos vertinimas valstybėje


Viešojo administravimo referatas.

Darbo tikslas Analizuoti decentralizuotos valdžios probleminius klausimus. Decentralizacijos teoriniai aspektai. Decentralizacijos privalumai ir trūkumai. Decentralizacija ir viešųjų gėrybių teikimas. Decentralizacija ir pajamų perskirstymas. Decentralizacija ie makroekonominis stabilumas. Decentralizacija nacionaliniu ir savivaldybių lygmeniu. Lietuvos savivaldybių finansų analizė fiskalinės decentralizacijos požiūriu. Vietos savivaldos ir vietos valdymo institucijų kompetencijos pokyčiai žemės ūkio srityje.


Šiuolaikiniame pasaulyje, tiek politikoje, ekonomikoje, tiek viešajame administravime bei kitose veiklos srityse pastebimos decentralizavimo tendencijos. Per pastaruosius keturiasdešimt metų daugelyje šalių įvykdytos decentralizacijos reformos, pakeitusios dešimtmečius egzistavusias centralizuotas politines, administracines ir ekonomines sistemas. Tai gali būti laikytina priežastimi, nulėmusia dezentralizacijos formų atsiradimą Visuotinai nėra susitarta dėl atskirų decentralizacijos valstybėje formų ir pavadinimų, be to keltina decentralizacijos padarinių problematika. Tokia situacija gali būti nulemta decentralizacijos reiškinio daugiaaspektiškumo. Visgi, decentralizacija kaip reiškinys, yra sąlygojamas integralumo, globalumo bei informuotumo savybių ir yra viena svarbiausių šių dienų valdymo sistemų reformų krypčių. Decentralizacija tiesiogiai sąlygoja vietos savivaldos bei pilietinės visuomenės vystymąsį, be to atkreipia dėmesį į skurdo, lyčių nelygybės, aplinkos apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo sistemų ir kitas problemas Taigi, bendrąja prasme, decentralizacijos svarba yra siejama ir su valstybės teikiamomis paslaugomis bei jų kiekiu ir piliečių įtraukimu į visuomeninį gyvenimą. Kita vertus, decentralizacija yra neatsiejama nuo įgaliojimų ir atsakomybės perdavimo iš centrinių valdymo subjektų pavaldiems valdymo subjektams ar viešoms organizacijoms arba privačiam sektoriui, tačiau paminėtina, kad vienas pagrindinių decentralizacijos komponentų yra laikytina finansinė atsakomybė. Decentralizacija pabrėžia skirtingų valdymo lygių subjektų sąveikavimą, todėl mokslininkai atliekantys decentralizacijos tematikos tyrimus, savo analizės objektu subnacionalinį valdymą ir atskiruose viešojo valdymo lygmenyje ir tame pačiame viešojo valdymo lygmenyje veikiančių subjektų santykius.

Skirtingi decentralizacijos tipai bei rūšys turi tendenciją reikštis įvairiais pavidalais atskirose šalyse arba net vienos šalies skirtinguose sektoriuose. Teorijoje decentralizacija proceso aspektu yra skiriama į 5 grupes (J. Baltušnikienė, 2009, p. 81)

Politinė dezentralizacija. Tokiu būdu siekiama piliečiams bei jų išrinktiems atstovams perduoti daugiau galimybių dalyvauti priimant viešuosius sprendimus, todėl dalis viešosios politikos formavimo galių yra perduodama regioninių ar vietos savivaldybių atstovaujamųjų institucijų nariams. Paminėtina, kad tokios decentralizacijos įgyvendinimas reikalauja konstitucinių arba įstatyminių reformų, politinių partijų didesnės įtakos bei įstatymus leidžiančiosios valdžios stiprinimo, bei visuomenės įsitraukimo.

Fiskalinė dezentralizacija. Tai yra procesas, kurio metu vis daugiau sprendimų priėmimo bei jų įgyvendinimo atsakomybės yra perduodama žemesniesiems valdymo lygmenims. Tokiu būdu sukuriama didėjančios fiskalinės autonomijos perspektyva. Tokia centralizacija yra paremta išteklių paskirstymo elementais - išlaidų ir mokesčių paskirstymu, finansiniais pervedimais ir skolinimosi mechanizmu.

Ekonominė decentralizacija. Ši decentralizacijos forma kitaip dar vadinama rinkos dezentralizacija, skiriama ė privatizavimo ir derguliavimo kategorijas, kurių įgyvendinimo metu, dalis viešojo valdymo kompetencijų yra skiriamos nevyriausybinėms organizacijoms. Privačioms įmonėms ar kitiems subjektams. Privatizacijos taikymas dažniausiai yra vykdomas kartu su ekonomikos liberalizavimu.

Erdvinė decentralizacija. Tokiu būdu skatinama tolygi regioninė plėtra, mažiems miestams bei regionams suteikiant galimybę tapti ūkio, pramonės ar švietimo centrais.

J. Baltušnikienė (2009, p.81) teigia, kad decentralizacijos klasifikacija gali būti tęstina, šio reiškinio tipus išskiriant į rūšis. Tai reiškia, kad decentralizacija yra taip pat skirstoma į devoliucijos, dekoncentracijos bei delegavimo rūšis. (žr. 1 lent.)

Veikimo laisvės, atsakomybės ir funkcijų perdavimas įvairiems teritorinio valdymo subjektams

Decentralizacijos vertinimas valstybėje. (2017 m. Balandžio 24 d.). http://www.mokslobaze.lt/decentralizacijos-vertinimas-valstybeje.html Peržiūrėta 2017 m. Lapkričio 24 d. 11:36