Decentralizcijos reformos Lietuvoje


Politologijos referatas. Decentralizacijos reformos Lietuvoje. Apskričių decentralizacijos reforma. Vidinė savivaldybių decentralizacijos reforma. Sveikatos apsaugos decentralizacijos reforma. Švietimo sistemos decentralizacijos reforma. Žemės ūkio decentralizacijos reforma. Literatūra.


Apskričių valdymo reforma pradėta vykdyti 2009 metais, priėmus Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą, kuriuo sudarytas teisinis pagrindas keisti valdymo organizavimą apskrityse ir atsisakyti apskrities valdymo per apskrities viršininką. Tais pačiais metais Vyriausybės nutarimu patvirtintos priemonės, užtikrinusios šiuos procesus gyventojams (VRM, 2010, p. 30):

apskrities viršininko įgyvendinamų dalininko arba savininko teisių ir pareigų viešosiose įstaigose perdavimą;

Vykdant minėtas priemones buvo pakeista apie 80 įstatymų, 450 Vyriausybės nutarimų ir 500 kitų teisės aktų. Tai leido apskričių viršininkų ir jų administracijų funkcijas, kurios gali būti vykdomos vietiniu valstybės valdymo lygiu, perduoti savivaldybėms, o funkcijas, kurių reikia įgyvendinant bendrąją nacionalinę valstybės politiką atskirose valdymo srityse, – valstybės institucijoms ir įstaigoms. Taip pat panaikinta nemažai funkcijų, dubliavusių centrinio arba vietinio valstybės valdymo lygio institucijų funkcijas.

Įgyvendinus apskričių decentralizacijos reformą, apskritys kaip teritorijos administraciniai vienetai išliko. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nauja nuostata - aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė (P. Skardžius, 2011).

Apskričių valdymo reforma buvo pradėta atsižvelgiant į tai, kad per visą gyvavimo laikotarpį apskrities viršininko institucija tebuvo tarpinė valstybės valdymo grandis, kuriai taip ir nepavyko pasiekti jai iškeltų tikslų. Šios reformos nauda (VRM, 2010, p. 31):

padėjo sutaupyti valstybės biudžeto lėšų, skirtų išlaikyti apskričių viršininkus ir jų administracijas;

prisidėjo prie korupcijos ir administracinės naštos mažėjimo;

pagreitino sprendimų priėmimo procesus ir pagerino verslo plėtros sąlygas;

pagerėjo perskirstytų funkcijų vykdymas ir paslaugų teikimas gyventojams.

Lietuvoje vidinė savivaldybių decentralizacija yra reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimta vidinės savivaldybių decentralizacijos koncepcija. Atskiros vidinės savivaldybių decentralizacijos įgyvendinimo priemonės yra įtrauktos į valstybės valdymo politikos dokumentus.

Remiantis minėtu nutarimu, pagrindiniai veiksniai, nulėmę būtinumą pertvarkyti vietos savivaldos sistemą ir seniūnijų veiklą bei ją tobulinti, buvo šie:

2. Didinti seniūnijų veiklos ūkinį ir finansinį savarankiškumą, finansavimo tolygumą.

Vidinės savivaldybių decentralizacijos koncepcijos pirmasis etapas baigtas įgyvendinti 2010 m. gruodžio 31 d. Antrasis etapas įgyvendinamas nuo 2011 m. sausio 1 dienos.

Vienas pirmųjų vidinės savivaldybių decentralizacijos įgyvendinimo žingsnių – gyvenamosios vietos deklaravimo funkcijos perdavimas seniūnijoms. Migracijos tarnybų vykdytos gyvenamosios vietos deklaravimo funkcijos 2007 m. liepos 1 d. buvo perduotos seniūnijoms ar kitiems savivaldybių administracijos padaliniams. Įgyvendinus šį projektą gyvenamosios vietos deklaravimo funkciją atliekančių įstaigų skaičius padidėjo aštuonis kartus.

Taip pat, įgyvendinant savivaldybių decentralizacijos koncepciją, pirmajame etape (t. y. iki 2010 m. gruodžio 31 d.) seniūnams suteiktas svaresnis veiklos mandatas – praplėstos seniūnijų ir seniūno funkcijos (P. Skardžius, 2011):

Vykdant reformas sveikatos apsaugos srityje, pirmasis žingsnis pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį buvo privalomojo sveikatos draudimo modelis, kuris veikia iki šiol. Šį modelį palaiko daugelis sveikatos organizatorių, palankiai vertina tarptautiniai ekspertai ir didžiosios šalies politinės partijos. Be to, dauguma sveikatos priežiūros įstaigų 1997–1998 m. buvo reorganizuotos iš biudžetinių į pelno nesiekiančias (viešąsias) įstaigas. Ši reforma padidino įstaigų savarankiškumą ir atsakomybę, susilaukė medikų bendruomenės pritarimo.

Taip pat iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo sveikatos apsaugos sistemoje buvo legalizuota privati veikla ir per kelerius metus ji tapo vyraujančia farmacijos sektoriuje, plačiai paplito odontologijoje, SPA sektoriuje. Ir nors decentralizuojant pirminę asmens sveikatos priežiūrą, padaugėjo tiek privačių, tiek valstybinių įstaigų skaičius, per dvidešimt nepriklausomybės metų privati veikla reikšmingesnės vietos neužėmė nei stacionarinių paslaugų sektoriuje, nei labiausiai privačiai veiklai palankios pirminės sveikatos priežiūros sektoriuje. Sveikatos paslaugų struktūroje santykinis privataus sektoriaus vaidmuo iš esmės nesikeičia nuo 2000 metų (G. Černiauskas, D. Jankauskienė, 2010, p. 6).

  • Politologija Referatai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 12 puslapių (3241 žodis)
  • Universitetas
  • Politologijos referatai
  • Microsoft Word 46 KB
  • Decentralizcijos reformos Lietuvoje
    10 - 7 balsai (-ų)
Decentralizcijos reformos Lietuvoje. (2015 m. Spalio 12 d.). http://www.mokslobaze.lt/decentralizcijos-reformos-lietuvoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 14:53