Dėdės ir Dėdienės ir J Tumo - Vaižganto biografija


Lietuvių konspektas.

Dėdės ir Dėdienės ir J Tumo - Vaižganto biografija.


Rapolas Geišė lyg priešingybė - pats nedirba, alksta, bet vis vien tik dairosi, kad gal jį kas pašers. Viską apskaičiuoja savo nauda, sako, kam jam turėti moterį, jei ji tik vaikus perės, o tu dirbsi susilenkęs, vis labiau nuvargęs. Užtat, kai tapo tijūnu, dvaro prižiūrėtoju, tijūnavo atsidavęs darbui, bet tik už tai, kad jį sočiai maitindavo ir jam niekuo nereikėdavo rūpintis. Niekada nesikeikė, nesuduodavo rimbu, kuriuo nuolat mosikavo. Jį visi gerbė ir net didžiavosi prieš kitus dvarus. Žmonės sakė, kad jei jis „niekuo negalėjo sodžiui palengvinti, tai bent rūpinosi niekuo jo ir neapsunkinti”. - apie tave kiti galvoja taip, kaip tu galvoji apie save. Nei ką žemino, nei ką aukštino. Į moteris nekreipė dėmesio. Tačiau įsimylėjo jis „kvailę bobą” Severiutę. „nesiutęs apželdamas, gavo atsiusti žildamas” Jis „sirgo”, tačiau šios, meilės, ligos nebūtų mainęs į nieką kitą. Jis visas degė, apie ją galvodamas, neužmigdamas. „jautė kitą dėsnį savo kauluose, kuris nepasidavė išminties dėsniui”. Užmiršo net savo darbą, tik mąstė, kaip ją sutikti. „jos geidė kaip alkanas duonos”

Pareiga - tai ne malonė, tai ne žmogaus geras veiksmas, tai darbas, kurį jis atlieka prievolės principu.

Severiją Mykoliukas pažinojo nuo pat vaiksystės. Galima sakyti, kad jie augo kartu; Todėl Mykoliukui ji buvo tarsi viena savastis su juo pačiu. ir jis jautėsi negalįs gyventi be jos, jei Severijos nebūtų.

Kai Rapolas Geišė miške Severiutei netikėtai ją paglamonėjo, parbėgusi namo negalėjo suprasti to skirtumo tarp „dvasios” ir „kūnų” meilės.

Kai Mykoliukas sužinojo, jog Rapolas pasipiršo Severiutei, labai nusiminė, bet nejautė tos pykčiui būdingos energijos priešintis, pasiekti savo - neleisti Severiutei tekėti už Geišės. Jis manėsi negalintis duoti jai to, ko reikia - laimės, tai yra materialaus aprūpinimo. Ir šįkart jis nejautė egoizmo, nors tai būtų padėję jam pasiekti mylimą moterį, kuri jį taip pat myli. „Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti kitiems, tvirtai tvirtai savo viduje užvožus draminę padėtį” - jis nepasiima to, ko nori, nes galvoja apie kitą, ne save.

Pati Severiutė galvojo, kad Mykoliukas nieko nedarė, kad įrodytų savo meilę, tačiau suprato, kad negali to daryti, nes neturėtų, kur pasidėti. „Ne, jis ne rungėjas kitų” Tačiau pati jautėsi jį išdavusi, nes žinojo mylinti ne Geišę, o Mykoliuką. Suprato, kad Mykoliukas jai davė daugiau, nei kad Geišė. O ji ir pati žinojo, kad Mykoliukui atstojo viską ir darė jį laimingą.

Mykoliukas savo laimę aukojo dėl brolio ir jo vaikų ir sunkiai pergyveno. Nieko nebenorėjo dirbti, nebuvo nei linksmas, nei grojo, eidavo, tik kur pasakydavo.

Anksčiau jis jautėsi laisvas, o dabar jį spaudė kančia. Nebesijautė lengvas, laimingas. Nebematė ir Severiutės tokios. „Tuščia tuščia kaip jo širdyje”

Vestuvių dieną Mykoliukas grojo Severiutei, kaip buvo pažadėjęs. Grojo ilgai, lyg norėdamas už visą amžių išgroti, lyg paskutinį kartą. Ir iš tiesų, vakare jo smuiko stygos nutrūko ir jis daugiau niekada nebegrojo.

Praėjus laikui Mykoliukas pasidarė piktas, arė kone visam kaimui žemę ir grūmojosi laukuose. Jo brolis praturtėjo, nes baigėsi baudžiava, persistatė sodybas, prisipirko žemės, tačiau Mykoliuko nuomonės niekad neklausdavo. O neklausdavo todėl, kad jis pats niekad nepasisakydavo. Jis visuomet tylėdavo, dirbdavo tik neprieštaraudamas, ką liepia. Todėl jį laikė kvailiu. „ko čia glušo klausies” Laikė jį bejausmiu žmogumi, atsiskyrėliu. Tokie dažnai yra vaizduojami išminčiai, tačiau šie, retai kalbėdami, visgi pasidalina sąmojais, naudingais kitiems. O brolio vaikai, dėl kurių jis paaukojo savo laimę, lygiai taip pat neevertino Mykoliuko, nežinodami, iš kur jiems visos gėrybės suteikiamos ir toks lengvumas gyventi. Jie kompanijuoje net pajuokdavo savo dėdę, kadangi jis buvo labai skirtingas nuo kitų žmonių, o ir rodės, kad tų pajuokimų jis nesupranta, tai ir nereikia slėptis. Tačiau jis girdėjo ir giliu pajautimu tai išgyveno, bet neprieštaravo, nekėlė pretenzijų, o tik dar labiau užsisklęsdavo.

  • Lietuvių kalba Konspektai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 8 puslapiai (4227 žodžiai)
  • Gimnazija
  • Lietuvių konspektai
  • Microsoft Word 520 KB
  • Dėdės ir Dėdienės ir J Tumo - Vaižganto biografija
    10 - 3 balsai (-ų)
Dėdės ir Dėdienės ir J Tumo - Vaižganto biografija. (2016 m. Birželio 02 d.). http://www.mokslobaze.lt/dedes-ir-dedienes-ir-j-tumo-vaizganto-biografija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 07 d. 20:25