Deivė Gabija lietuviškoje istoriografijoje


Istorijos kursinis darbas. Įvadas. Gabijos vardo problema. Ugnis senovės lietuvių mitologijoje. Deivė Gabija tautosakos duomenimis. Deivė Gabija etnografijos duomenimis. Apibendrinimas ir išvados Literatūra Priedas. Darbo tikslas. Teonimas Pirmą kartą paminėta Veiklos sritis.


Ugnis – viena iš pasaulio stichijų. Ji jėga, kuri persmelkia bei sujungia svarbiausias pasaulio sferas: dangų, žemę ir požemį.

Ugnies garbinimas siekia giliausios senovės laikus. Nežinoma pasaulyje tauta, kuri nebūtų naudojusi ugnies, degančioje ugnyje senovės žmogus matė ne patį degimo procesą, o ją suprato kaip nematomą gyvą būtybę. Visi senovėje ugnį brangino ir garbino. Ugnies simbolika pasaulio tautų mituose ir papročiuose yra nepaprastai plati, daugelis su ugnimi susijusių simbolių pasižymi universalumu.

Lietuvoje ugnies kulto apraiškų išliko iki XIX a. – XX a. pirmos pusės: Šventoji Gabija seniausias laikais buvo ne kas kita, kaip sutvarkyta namų židinio ugnis, kurios vardas kilęs nuo žodžio gobti, t.y. sukasti į vieną vietą, sutvarkyti, apkasti pelenais, kad ji neužgestų.

Ugnies garbinimas, plačiai minimas istoriniuose šaltiniuose, atkreipė į save jau pačių pirmųjų senosios lietuvių religijos ir mitologijos tyrinėtojų dėmesį. Diskusija dėl ugnies svarbos, su ja susijusių dievų ir deivių, tęsiasi iki šiol. Šio darbo tikslas – apžvelgti ir apibendrinti ugnies deivės Gabijos tyrinėjimus, atliktus kalbininkų, mitologų, tautosakininkų ir etnografų. Darbe keliami uždaviniai apžvelgti ir apibendrinti:

a) Gabijos vardo kilmės tyrinėjimus;

b) Duomenis apie ugnį senovės lietuvių mitologijoje;

c) Tautosakinius duomenis apie deivę Gabiją;

d) Etnografinius duomenis apie deivę Gabiją.

Darbo metodai: naratyvinis, analitinis, lyginamasis.

Jonas Balys, plačiai analizavęs iš lietuvių tautosakos kūrinių gerai pažįstamą šeimos židinio globėjos Gabijos kultą, aptarė visą su dievu Gabjauju susijusią problematiką:

1) Dievas Gabjaujis – „sandėlių ir svirnų dievas“ – pirmą katą paminėtas Th. Schultzo lietuviškoje gramatikoje (1673);

2) Deivė Gabjauja pirmą kartą paminėta M. Pretorijaus veikale „Prūsijos įdomybės“ (XVII a.);

3) Šalia šių dviejų vardo formų yra užregistruotas ir ugnies dievas Jagaubis (J. Brodowski, 1713–1744 m. ir Ruigio žodyne, 1747 m.).

Gab – jaujis Jau – gabis. Tačiau pasilieka semantinė problema: Gabjaujis šaltiniuose apibūdinamas kaip „deus horreorum“, tuo tarpu Jagaubis verčiamas kaip Vulcanus.

Anot Algirdo Juliaus Greimo, „Gabjauja – tai religinė ceremonija, lydima ritualinės puotos, tai, greičiausiai religinė kaimo bendruomenės šventė. Anot Mato Pretorijaus, Gabjaujos garbei tą dieną buvo aukojamas gaidys. Šeiminkas parenka gaidį – geriausiai visiškai juodą arba visiškai baltą, jei tokio nėra – margą, bet niekad raudoną. Jei ūkyje būtų tik raudonų gaidžių, tai reikėtų nusipirkti juodą ar kokios nors kitos spalvos gaidį. Tą gaidį jis aukoja Gabjaujui (Gabjaugiai), paprastai jį užmuša brūkliu, kuriuo grūdami kiaulės taukai. Gaidį užmušant, suaugusieji vyriškos lyties asmenys dalyvauja apeigoje, rankas ir akis pakelia aukštyn ir kalba: „Gabjauji (Gabjauga), būk linksmas ir mums maloningas“ ir pan. Vėliau šeimininkas pakėlęs alaus kaušelį, kalbėdavęs: „Viešpatie dieve, Gabjauja, mes tau padėkavojom, jog galėjom tavo šitas dovanas gerai išdirbti“.

A. J. Greimas suranda ir antrą mitologinę būtybę, gyvenančią jaujoje ir panašią į Gabjaujį, t.y. Gavėną. Anot jo Gavėnas – prie krosnies gyvenanti dvasia - „visas išsipaišęs, juodas, kaip Gavėnas“. Ši mitinė būtybė taip pat priklauso ugnies dievybių sferai. Gabjaujo vardą galime rasti M. Pretorijaus sudarytame dievų sąraše, o Gavėno vardas randamas dviem šimtais metų vėliau, A. Kossarzewskio sudarytame dievų sąraše.

Lietuvių ugnies deivė Gabija rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XVI a. Jonas Lasickis ją vadina Gabija, Motina Gabija, Pelengabija arba Aspelene. Gabija – ugnies gaubėja, saugotoja, židinio deivė, šeimininkė. Dar viena Gabijos vardo reikšmė pasak K. Būgos: Gabija – grabnyčia, rankomis lipinta vaško žvakė. Pelengabija yra pelenuose gyvenanti ugnies deivė. Aspelenė – ta pati ugnies deivė, gyvenanti už židinio, pelenų kampe. J. Lasickis mini ir jaujos ugnies deivę, kurią jis vadina Gabjauja. Kalbėdamas apie Prūsijos sūduvius, J. Maleckis sako, kad jie židinio ugnį vadino šventos Panikės vardu. Pasak K. Būgos, žodis „panikė“ kilęs iš prūsiško žodžio „panu“ – ugnis ir reiškia „Ugnelę“. Bet greičiausiai pagarboje buvo laikoma ta pati ugnies deivė. Jaujos ugnies deivę Gabjaują mini Ch. G. Milkus, P. Ruigys ir J. Brodovskis (XVIII a.), M. Pretorijus (XVII a.).

Mitinėje tautosakoje ugnies vardas Gabija buvo žinomas mažybiniu ir malonybiniu vardu – ji vadinta Gabietėle, Gabijonėle, Gabieta. Tokiais vardais vadino kiekvieną ugnį. Rašytiniuose lietuvių mitologijos ir religijos šaltiniuose ugnies dievybė taip pat vadinama vyriškais vardais – greta deivės Gabijos atsiranda ugnies dievaitis Gabikis. Taip pat Jėzuitų užrašuose (1718 m.) yra aptinkama duomenų apie žmones, kurie garbino ugnį ir ją vadino dievaičiu. J. Brodovskio ir P. Ruigio žodynuose minimas jaujos ugnies dievas Jagaubis, o T. Šulco „Lietuviškoje gramatikoje“ (1673 m.) – Gabjaujis, kuris laikomas svirnų dievu. Šie skirtingi pavadinimai yra panašūs. Skirtumas tas, kad Gabjauja yra pati ankstyviausia matriarchato laikų ugnies deivė, jos globėja, o Gabjaujis ir Jagaubis atsiradę tais laikais, kai moteriškosios dievybės jau neturėjo ankstesnės reikšmės. Su jaujos ugnimi artimai susijusi ir deivė Jaujinė globojusi klojime sukrautus javus.

  • Istorija Kursiniai darbai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 21 puslapis (6007 žodžiai)
  • Universitetas
  • Istorijos kursiniai darbai
  • Microsoft Word 37 KB
  • Deivė Gabija lietuviškoje istoriografijoje
    10 - 8 balsai (-ų)
Deivė Gabija lietuviškoje istoriografijoje. (2015 m. Gegužės 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/deive-gabija-lietuviskoje-istoriografijoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 07:57