Dirvožemio apsauga


Dirvozemio apsaugos priemones. Dirvozemio apsauga lietuvoje. Dirvozemio apsaugos budai. Dirvožemis referatas. Dirvožemių būklė. Dirvožemio tarša ir apsauga. Pedosfera sluoksnis. Dirvozemio monitoringas. Kaip apsaugoti dirvozemi. Dirvozemio užterstumo cheminėmis medziagomis higieninis vertinimas.

Žemės ūkio referatas. Bendros žinios apie dirvožemį. Dirvožemio tarša. Dirvožemio naikinimas. Dirvožemio erozija ir apsauga nuo jos. Pažeisto dirvožemio rekultivacija. Kenksmingų cheminių medžiagų higieninis normavimas dirvožemyje. Ekologinio žemės ūkio reikalavimai ir jo plėtra. Dirvožemių būklė ir apsaugos strategija lietuvoje. Dirvožemio monitoringas. Naftos teršalų valymas iš užteršto dirvožemio. Dirvožemio apsaugą reguliuojantys pagrindiniai teisiniai aktai. Literatūros ir kitų informacinių šaltinių sąrašas.


Dirvožemio samprata. Dirvožemis – viršutinis, žemės plutos sluoksnis, per daugelį tūkstančių metų susidaręs iš dirvodarinės uolienos, klimato, augalijos ir gyvūnijos, reljefo ir paties dirvožemio sąveikoje. Dirvožemis nevienalytis. Viršutiniame jo sluoksnyje kaupiasi augalų ir gyvūnų liekanų organinės medžiagos, suteikiančios tam sluoksniui tamsią spalvą. Tai a (humusinis) horizontas. Dirbamoje žemėje šis horizontas dažnai sutampa su ariamuoju sluoks­niu, kuris Lietuvių kalboje turi savitą pavadinimą - dirva. Po a horizon­tu dažname dirvožemyje slūgso e (išplautasis, eliuvinis) horizontas. Jam būdinga balkšva pelenų spalva, nes dauguma tirpių medžiagų išplaunama į gilesnį b (įplautąjį, iliuvinį) horizontą. Pastarasis dažnai rudos spalvos, turintis daugiau dumblo, todėl nelabai laidus vandeniui. Dar giliau slūgso c horizontas. Jis dažnai vadinamas gimtąja uoliena, bet kai augalų šaknys, gyvūnai ir dirvodaros procesai pasiekia viršutinę šio horizonto dalį, toji dalis dar priskiriama dirvožemiui. Po dirvožemiu slūgso tikroji gimtoji uoliena, dažnai dar vadinama dirvodarine uoliena arba (rečiau) sudūlėjusia kalnų uoliena. Ši dirvožemio sandaros schema labai apibendrinta. Visi minėti horizontai skirstomi dar smulkiau.

Dirvožemis yra palyginti plo­na, bet labai aktyvi sausumos paviršiaus danga, dažnai vadinama pedosfera, kurioje vyksta dirvodara. Jame be paliovos akumuliuojąsi ir transformuojasi saulės energija, gaminasi ir vėl mineralizuojąsi or­ganinės medžiagos. Dirvožemį sudaro kietoji, skystoji, du­jinė ir gyvoji dalys — fazės. Visos šios dalys yra vienodai svarbios potencialiam dirvo­žemio derlingumui. Kietojoje fazėje vyrauja mineralinės me­džiagos, kurios pagal jų dalelių dydį skirs­tomos į šias frakcijas: akmenis, žvirgždą, smėlį, dulkes, dumblą, koloidus. Skystoji dirvožemio fazė — tai dirvože­mio tirpalas, kitaip sakant, dirvožemio van­duo su ištirpusiomis organinėmis, minera­linėmis medžiagomis ir dujomis. Dujinė dirvožemio fazė — tai dirvože­mio oras, esantis vandens neužimtose po­rose. Optimalus oro kiekis dirvožemyje su­daro 10—20 % viso dirvožemio tūrio. Gyvąją dirvožemio fazę sudaro jame esantys mikroorganizmai, bestuburiai gyvū­nai, dumbliai, augalų šaknys ir kt. Dirvožemio gyvoji dalis dar vadinama dirvožemio biota.

Dirvožemio apsauga. (2011 m. Kovo 22 d.). http://www.mokslobaze.lt/dirvozemio-apsauga.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 06 d. 23:54