Dirvožemio ir ekosistemų apsauga konspektas


Aplinkos konspektas. Dirvožemis – ypatingas gamtinės aplinkos darinys. Dirvožemio reikšmė biosferoje. Tema. Uolienų dūlėjimas , dirvožemio susidarymas , dirvodaros veiksniai , ekosistemos raida uolienų dūlėjimas. Dirvožemio susidarymas. Dirvodaros veiksniai. Ekosistemos raida. Pirminė ir antrinė sukcesija. Alogeninės sukcesijos , sukeltos žmogaus veiklos ar gamtinių veiksnių , dažniausiai būna regresyvios. Grįžtama arba nukrypstama prie paprastesnės bendrijos organizacijos. Ekosistemos klimaksas. Tema. Fizikinės , fizikinės mechaninės ir cheminės dirvožemio savybės fizikinės savybės. Fizikinės mechaninės savybės. Cheminės savybės. Tema. Dirvožemio koloidai , sorbcija , oksidacinės – redukcinės savybės koloidai. Oksidacinės – redukcinės savybės. Tema. Dirvožemio erozijos rūšys ir priešerozinės priemonės dirvožemio erozija.


•Dirvodara – medžiagų ir energijos kitimo bei judėjimo reiškinių visuma, vykstanti dirvodarinėje uolienoje ir pačiame dirvožemyje.

•Antra – dirvožemis užtikrina darnią geologinės ir biologinės medžiagų apykaitų tarpusavio sąveiką

•Dirvožemis – nuolat kintantis gamtos kūnas. Jis sudarytas iš 4 fazių:

Skystosios; jai priklauso dirvožemio poras užpildanti drėgmė, virstanti dirvožemio tirpalu.

Dujinės; ją sudaro oras, užpildantis dirvožemio poras, neturinčias drėgmės.

•Dirvožemis skiriasi gana nevienodu temperatūros, drėgnumo, aeracijos, cheminės sudėties režimu.

•Esant vienodoms aplinkos sąlygoms, šiuos režimus lemia dirvožemio fizikinės ir cheminės savybės.

•Dirvožemio susidarymas (dirvodara), prasidedantis fizikiniu – mechaniniu kietųjų dirvodarinių uolienų dūlėjimu, yra labai lėtas procesas.

•Magminės uolienos susidarė kietėjant išsilydžiusiai magmai.

•Priklausomai nuo vyraujančių dūlėjimo veiksnių ir jų poveikio dūlėjimas skirstomas taip:

•Fizikinis bei cheminis – biologinis dūlėjimas vyksta tuo pačiu metu.

•Paviršinis uolienų sluoksnis yra nuolat veikiamas išorinių veiksnių (lietaus, vėjo, temperatūros svyravimų), todėl dūla fiziškai ir chemiškai.

Dirvodarinė uoliena, Klimatas (krituliai ir temperatūra), Reljefas (nuolydis, kryptis, kraštovaizdžio padėtis), Biota (augalija, gyvūnija), Geologinis laikas (dirvožemio amžius).

Papildymas. Tai medžiagų papildymas į besivystantį dirvožemio profilį iš išorinių šaltinių. Papildomomis medžiagomis gali būti organinė medžiaga, dulkių dalelės, druskos ir kt.

Akumuliacinis – kai daugiausia dirvodarinės uolienos yra viršutiniame horizonte;

Eliuvinis – kai daugiau dirvodarinės medžiagos yra gilesniuose sluoksniuose;

Eliuvinis-iliuvinis – kai daugiausiai dirvodarinių medžiagų (humuso, Fe, Mn junginių) telkiasi dirvožemio profilio viduryje;

Nediferencijuotas – kai dirvodarinės medžiagos tolygiai pasiskirstę visuose horizontuose.

Primityvus – su plonu humuso horizontu, esančiu ant dirvodarinės uolienos;

Mažai diferencijuotas – turintis smulkiai išskiriamus horizontus;

•Tarp horizontų įvairiuose dirvožemiuose skiriami dar tarpiniai (A1A2, A2B ir kiti) horizontai.

•A horizontas. Tamsiausias viršutinis derlingiausias sluoksnis. Jame vyksta intensyvi biologinė veikla, kaupiasi humusas. Srityse, kur dažnai lyja (pvz., Lietuva), šiame horizonte skiriami du sluoksniai:

oA1 humuso horizontas. Augalų šaknimis sutvirtintas tamsus sluoksnis, kuriame laikosi didelė humuso koncentracija. Kuo šis sluoksnis storesnis, tuo dirvožemis derlingesnis;

•4 – reljefas. Lygumose kritulių, šviesos, šilumos pasiskirstymas yra beveik vienodas, o raižytame ar kalvotame reljefe stebimi ryškūs šio pasiskirstymo netolygumai (žemesnės vietos yra drėgnesnės už aukštumas, pietiniai šlaitai gauna daugiau šilumos ir šviesos už šiaurinius);

•6 – žmogaus ūkinė veikla. Tai žemės dirbimas, tręšimas, jos kalkinimas, nusausinimas, drėkinimas. Žmogaus veikla iš esmės pakeičia dirvodaros kryptį.

•3. Bendrijos raidai pasibaigus, ekosistema tampa sąlygiškai stabili, t. y. joje energijos srovės vienetui tenka maksimalus biomasės kiekis.

•Sukcesinėje eilėje yra pradinė, tarpinė ir galinė stadijos.

•Tankiui padidėjus, augalų mitybos sąlygos pablogėja.

•Dirvožemio kietosios fazės tankiu vadiname jo 1 cm3 masę gramais (be porų ir oro tarpų) arba dirvožemio kietosios fazės ir tokio pat tūrio +4°C temperatūros vandens (jo tankis 1 g cm-3) masių santykį.

•Dirvožemio kietosios fazės tankis iš dalies nusako jo sudėtį ir augalų mitybos sąlygas.

Rupus smėlis2,65, Smulkus smėlis2,63, Priemolis, molis2,3–2,5, Trąšus humusinis horizontas, turintis10% humuso2,37, Durpinis dirbamas horizontas1,60

•Kapiliarinį poringumą sąlygoja daugiausia molio dalelės, o nekapiliarinį – skeletas, stambios poros.

•Pagal dydį poros grupuojamos: Makroporos (>0,08 mm); Mezoporos, Mikroporos (<0,08 mm), Ultramikroporos (<0,0001 mm).

•Makroporos leidžia laisvai judėti orui ir vandeniui. Makroporos, sukurtos augalų šaknų, sliekų ar kitų organizmų, sudaro labai svarbų porų tipą ir vadinamos bioporomis.

•Pagal didumą struktūriniai agregatai skirstomi į makrostruktūrinius ir mikrostruktūrinius.

Plokštelinę (plonos, smulkios horizontalios plokštelės, būdinga suplūtiems molingiems dirvožemiams),

Prizmišką (vertikaliai išsidėstę prizmėmis ar kolonomis, būdinga sausiems ar pusiau sausiems regionams),

•Žemės ūkiui geriausia trupiniška ir grūdiška struktūros, kurių agregatų dydis – 1–10 mm. Esminis požymis, parodantis dirvožemio struktūros kokybę, yra struktūros agregatų patvarumas. Struktūros patvarumu vadiname dirvožemio agregatų atsparumą vandens ardomajai veiklai.

•Dirvožemio rišlumu vadiname jo sugebėjimą priešintis fiziniam, mechaniniam veikimui.

•Dirvožemiai gali būti labai rišlūs, tačiau visiškai nepatvarios struktūros. Patvarios struktūros yra juodžemiai, nepatvarios – jauriniai dirvožemiai. Smėlingi dirvožemiai struktūros visai neturi.

•Struktūra gali susidaryti tik tuose dirvožemiuose, kuriuose daugiau ar mažiau yra dumblinių dalelių ir puvenų.

•Dirvožemio struktūrą sudarantys veiksniai: dirvožemio koloidai, kalcio ir magnio druskos, puvenos – veiklusis humusas, gyviai – sliekai.

• Dirvožemio struktūrą ardantys veiksniai: mechaniniai (dirvos suspaudimas); fiziniai-cheminiai (lietus, amoniakas, fiziologiškai rūgščios trąšos ir kt.); biologiniai (mikroorganizmai).

Nuo humuso junginių dirvožemis įgauna juodą, tamsiai pilką, pilką, rusvą spalvą. Kuo daugiau humuso – tuo spalva tamsesnė.

•Juodus taškelius sudaro mangano oksidas, piritas (FeS2).

•Lengvais vadinami dirvožemiai, kurių sudėtyje vyrauja stambių granuliometrinių dalelių frakcijos – tai smėliai ir priesmėliai.

•Vidutinio sunkumo dirvožemiai – tai lengvi, vidutinio sunkumo, smėlingi, dulkiški priemoliai ir dulkės.

•Dirvožemio lipnumas – drėgno dirvožemio dalelių savybė lipti tarpusavyje arba prie kitų daiktų. Tai neigiama dirvožemio savybė, apsunkinanti arimą, kasimą ir kitus darbus. Sausas dirvožemis nelipnus. Lipnumas pasireiškia kai dirvožemiai drėgni. Drėgmės perteklius lipnumą mažina. Moliai ir priemoliai yra daug lipnesni už priesmėlius, ypač už smėlius. Humusas molio lipnumą mažina, o smėlio – didina.

•Rišlumas – tai dirvožemio pasipriešinimas išorinėms jėgoms, galinčioms atskirti dirvožemio arba grunto daleles vieną nuo kitos. Jis priklauso nuo dirvožemio arba grunto dalelių sukibimo jėgos. Rišlumui didelės įtakos turi koloidinių dalelių kiekis. Drėgmė ir humusas sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemių rišlumą mažina, o lengvų – didina (iki tam tikro dydžio). Ne tokie rišlūs yra struktūringi dirvožemiai. Rišlumas nustatomas pagal dirvožemio bandinių pasipriešinimą suspaudimui, įspaudimui ir poslinkiui.

•Vandenilio (H+) ir hidroksilo (OH–) jonų santykis lemia dirvožemio ir jo tirpalo reakciją, t. y. rūgštumą ir šarmingumą. Vandenilio jonų koncentracijai didėjant, rūgštumas didėja.

•Dirvožemio rūgštumą lemiantys vandenilio (H+) jonai yra laisvi ir sorbuoti. Todėl dirvožemio rūgštumas skirstomas į aktyvųjį ir potencialųjį.

•Potencialųjį rūgštumą sąlygoja kietosios dalies sorbuotieji vandenilio ir aliuminio jonai, kurie iš sorbuojamo komplekso išstumiami mainų reakcijos metu. Šis rūgštumas skirstomas į mainų potencialųjį rūgštumą ir hidrolizinį potencialųjį rūgštumą.

Mainų potencialųjį rūgštumą sudaro vandenilio ir aliuminio jonai, iš dirvožemio sorbuojamo komplekso išstumiami neutralių druskų (KCl).

Hidrolizinį potencialųjį rūgštumą sudaro vandenilio ir aliuminio jonai iš dirvožemio sorbuojamojo komplekso išstumiami silpnų rūgščių ir stiprių šarmų druska

•Hidrolizinis potencialusis rūgštumas visada didesnis už mainų potencialųjį rūgštumą.

•Pagal dirvožemio pH dydį sprendžiama, ar dirvožemį reikia kalkinti, ar jis tinka normaliai augalams augti. Tačiau pH dydis neparodo viso dirvožemio rūgštumo ir santykinio vandenilio jonų kiekio dirvožemio sorbuojamame komplekse. Taip pat pagal pH negalima nustatyti kalkių kiekio, reikalingo rūgštiems dirvožemiams neutralizuoti.

•Dirvožemio cheminėje sudėtyje įvairių mineralinių ir organinių junginių forma yra didelė grupė cheminių elementų.

•Dirvožemių mineralinė dalis paprastai sudaro 80–90 %, o organinė mažiau negu 10 %.

•Silicis dažniausiai randamas pirminio mineralo kvarco forma, dirvožemyje jo yra vidutiniškai 25 %.

•Aliuminis yra pirminių ir antrinių dirvožemio mineralų cheminis elementas. Būdamas dirvožemio sorbuojamajame komplekse jį parūgština. Vidutiniškai dirvožemyje jo yra 7 %.

•Geležis randama pirminių ir antrinių mineralų sudėtyje, kuriems dūlant susidaro mažai judrus geležies hidroksidas, iškrintantis amorfinio gelio forma. Labai rūgščios reakcijos terpėje išsiskyrę geležies jonai sudaro tirpias geležies druskas arba su organinėmis rūgštimis – judrius kompleksinius junginius, judančius dirvožemio profilyje. Geležis – būtina chlorofilui susidaryti augaluose. Vidutiniškai šio elemento dirvožemiuose yra 2 %.

•Kalcis ir magnis dirvožemiuose būna pirminių ir antrinių mineralų pavidale, sorbuojamajame komplekse ir tirpiose druskose. Dirvožemiuose vidutinis kalcio kiekis – 2 %, magnio – 0,6 %. Kalcis ir magnis svarbūs augalų mitybai. Papildomai jų augalai gauna, kai dirvožemiai kalkinami ar gipsinami.

Kalis ir natris dirvožemiuose yra labai svarbūs augalų maisto elementai. Abiejų druskos labai tirpios ir gali būti iš dirvožemių išplautos į gruntinius vandenis. Sunkios mechaninės sudėties dirvožemiuose kalio yra daugiau nei lengvuose. Šių elementų dirvožemiuose vidutiniškai būna 2 %. Didelis natrio kiekis dirvožemyje daugeliui augalų yra kenksmingas.

•Dirvožemio drėgmės formos ir hidrofizikinės savybės

•Dirvožemio drėgmė – vanduo, esantis dirvožemyje. Tai augalų, dirvožemio faunos ir mikroorganizmų gyvybės pagrindas. Dirvožemio vanduo skatina įvairius cheminius, fizikinius ir biologinius procesus. Šie procesai daro įtaką dirvožemio uolienų dūlėjimui, organinės medžiagos skaidymui, augalų augimui, gruntinio vandens taršai ir pan.

•Higroskopinė drėgmė susidaro dirvožemio dalelių paviršiui sorbuojant vandens molekules, kurių 2–3 sluoksniai sudaro plonytę vandens plėvelę. Ši drėgmė nejuda ir nieko netirpina. Jos kiekis dirvožemyje tiesiogiai priklauso nuo paties dirvožemio sudėties, oro temperatūros bei drėgnumo. Kuo daugiau dirvožemyje smulkžemio, puvenų, humuso, tuo daugiau jame higroskopinės drėgmės. Jos augalai nepasisavina.

•Kapiliarinė drėgmė užpildo smulkiausius dirvožemio tarpelius, ją dirvožemis išlaiko veikiant meniskų jėgomis kapiliariniuose tarpeliuose ir aplink juos. Nekapiliariniuose tarpeliuose yra oro. Kapiliarinė drėgmė yra judriausia, geriausiai augalams prieinama drėgmės forma dirvožemyje. Dirvožemiui brinkstant, kapiliarai siaurėja ir drėgmė, esanti dirvožemyje, kyla aukštyn.

Prisotintas srautas – vyksta, kai dirvožemio poros yra pilnai užpildytos (prisotintos) vandeniu;

Garai – vyksta, kai santykinai sausuose dirvožemiuose susidaro garų slėgio skirtumas.

•Greitis, kuriuo vanduo patenka, įsisunkia į dirvožemį ir juda dar neprisotintame dirvožemyje, vadinamas infiltracijos geba.

4 TEMA. DIRVOŽEMIO KOLOIDAI, SORBCIJA, OKSIDACINĖS – REDUKCINĖS SAVYBĖS

•Dirvožemyje vyrauja mineralinės kilmės koloidai, sudaryti iš antrinių mineralų. Organinės kilmės koloidai sudaryti iš humusinių medžiagų, iš dalies ir huminių rūgščių. Organiniai mineraliniai koloidai susideda iš dalelių, kurias sudaro organinių ir mineralinių koloidų tarpusavio sąveika. Turtingiausi koloidais yra molio ir priemolio dirvožemiai, turintys didesnį humuso kiekį.

•Kiekviena koloidinė dalelė turi elektrinį krūvį. Dauguma koloidų turi neigiamą krūvį.

•Pagrindinė koloido dalis yra branduolys, kuris susideda iš vienos ar kelių rūšių molekulių. Branduolio paviršių dengia molekulių sluoksnis.

•Dirvožemyje esančių koloidų branduoliai daugiausiai sorbuoja neigiamus jonus ir tokiu būdu virsta neigiamais koloidais, o aliuminio ir geležies hidroksidai sudaro teigiamus koloidus.

•Koloidų būvis yra dvejopas. Tai koloidinis tirpalas (zolis) ir nuosėdos (gelis).

•Zolio būvyje koloidinės dalelės yra tol, kol turi elektrinį krūvį. Kai į koloidinį tirpalą patenka elektrolitas, koloidinės dalelės, netekę elektrinio krūvio, iškrinta nuosėdomis. Šis procesas vadinamas koaguliacija. Grįžtamoji koaguliacija, kuomet, sumažėjus elektrolito koncentracijai, koloidinės dalelės iš gelio pereina į zolio būvį vadinama koloidų peptizacija.

•Koloidai sudaro aktyviąją dirvožemio dalį. Jie sudaro dirvožemio absorbuojamą kompleksą, nulemiantį dirvožemio absorbuojamąsias savybes.

•Ji reiškiama miliekvivalentais 1 kg dirvožemio.

•Katijonų sorbcijos talpa priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, ypač nuo smulkios dispersijos frakcijos kiekio.

•Kuo dirvožemyje daugiau koloidų ir dumblo dalelių (mažesnių nei 0,001 mm), tuo didesnė dirvožemio katijonų sorbcijos talpa. Todėl ji didesnė, lyginant su priesmėlio ir smėlio dirvožemiais, priemolio ir molio dirvožemiuose.

•Katijonų talpa taip pat priklauso nuo dirvožemio smulkios dispersijos frakcijos mineraloginės sudėties. Kai joje vyrauja smektito grupės mineralai, dirvožemio katijonų sorbcijos talpa didesnė negu vyraujant kaolinito grupės mineralams.

•Organinių ir didžioji dalis mineralinių dirvožemio koloidų, turinčių neigiamą krūvį, labiau sorbuoja neutralioje arba šarminėje aplinkoje. Todėl kuo mažesnė vandenilio jonų koncentracija tirpale, tuo didesnė katijonų sorbcijos talpa.

•Didelę reikšmę dirvožemyje vykstantiems procesams turi oksidacijos-redukcijos reakcijos, priklausančios tiek nuo dirvožemyje esančių mikroorganizmų, tiek nuo gamtinių sąlygų ir žmogaus veiklos.

•Atliekant dirvožemio tyrimus, nustatoma dominuojanti oksidacinė-redukcinė dirvožemio sistema. Tokios oksidacinės-redukcinės sistemos vadinamos potencialą sąlygojančios.

•Dirvožemyje oksidatoriais taip pat gali būti ir geležis, manganas, siera, kurie didesniais ar mažesniais kiekiais yra randami dirvožemio tirpale.

•Aplinkos tyrimams svarbus yra elektrolitinis arba joninis elektrinis laidumas. Jį lemia jonų judrumas.

5 TEMA. DIRVOŽEMIO EROZIJOS RŪŠYS IR PRIEŠEROZINĖS PRIEMONĖS

krituliai (lietaus stiprumas, jo trukmė, tirpstančio sniego kiekis, jo tirpimo staigumas ir kt.),

augalija (erozija stipriausia, kai augalinė danga menka arba jos visai nėra),

dirvožemio sudėtis ir struktūra (ypač laidumas vandeniui).

•Gamtoje nuolat vyksta geologinė (natūralioji) dirvožemio erozija, kuri yra labai lėta, nemažinanti dirvožemio derlingumo. Dirvožemiui jos daromus nuostolius pilnai padengia natūralioji dirvodara.

•Viena iš dažniausiai sutinkamų mechaninės erozijos formų yra dirvožemio suslėgimas. Daugiausia suslėgtų dirvožemių yra intensyvios rekreacijos ir intensyvaus žmonių poilsio vietovėse (pvz., prie vandens telkinių). Priemiesčių miškų dirvožemiai dažnai labiausiai kenčia nuo jų sutrypimo ir išmindžiojimo.

•2 – klimato sąlygų (sniego tirpsmo staigumo pavasarį ir kritulių stiprumo bei trukmės);

lašelinė (taškančioji), paviršinė (plokštuminė), srovinė, griovinė, raguvinė, upinė.

  • Aplinka Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 18 puslapių (6406 žodžiai)
  • Aplinkos konspektai
  • Microsoft Word 34 KB
  • Dirvožemio ir ekosistemų apsauga konspektas
    10 - 10 balsai (-ų)
Dirvožemio ir ekosistemų apsauga konspektas. (2015 m. Lapkričio 29 d.). http://www.mokslobaze.lt/dirvozemio-ir-ekosistemu-apsauga-konspektas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 20:41