Dramatiškas žmogaus ir gamtos santykio pokytis lietuvių literatūroje


Lietuvių rašinys.


Vokiečių filosofas Johanas Gotfridas Huderis yra pasakęs, jog žmonijos istorija – gamtos istorijos tęsinys, o gamta ir žmonių visuomenė rutuliojasi tų pačių dėsnių veikimą. Jo žodžiuose galime atrasti lietuvių grožinėje literatūroje gana dažnai pasikartojančią temą – individo ir jį supančio gyvojo pasaulio santykį. Šis ryšys yra labai stiprus, tačiau nuolat kintantis. Nagrinėdami Kristijono Donelaičio poemą suprantame, jog lyriniam subjektui gamta - neatsietina jo gyvenimo dalis, o Romualdo Granausko apysakoje ši sakrali vienovė moderniame pasaulyje yra atsidūrusi ties nebūties riba.

Mažosios Lietuvos, Kristijono Donelaičio, XVIII amžiaus apšvietos epochos rašytojas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas, didaktinėje poemoje ,,Metai“ sakralus individo ryšys su gamta atskleidžiamas per senosios valstietiškosios kultūros klodą. Žemdirbiui svarbiausia ir vienintelė tikrovę yra jį maitinanti žemė bei visa, kas su ja susiję. Vyžlaukio kaimo gyventojo ūkio darbai priklauso nuo saulės – nemažą reikšmę šiame kūrinyje turinčio dangaus šviesulio.

  • Lietuvių kalba Rašiniai
  • 2016 m.
  • Lietuvių
  • 2 puslapiai (605 žodžiai)
  • Gimnazija
  • Lietuvių rašiniai
  • Microsoft Word 12 KB
  • Dramatiškas žmogaus ir gamtos santykio pokytis lietuvių literatūroje
    10 - 6 balsai (-ų)
Dramatiškas žmogaus ir gamtos santykio pokytis lietuvių literatūroje. (2016 m. Birželio 30 d.). http://www.mokslobaze.lt/dramatiskas-zmogaus-ir-gamtos-santykio-pokytis-lietuviu-literaturoje.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 10 d. 03:14