Dukstynos miškas


Aplinkos referatas. Teritorijos būklės įvertinimas ir aprašymas. Teritorijos padėtis ir ribos. Teritorijos teisinis statusas ir svarba. Teritorijos fizinės geografinės sąlygos. Klimatinės ypatybės. Geologinės ypatybės. Geomorfologinės ypatybės, pagrindinės reljefo formos. Dirvožemių ypatybės. Hidrologinės ypatybės. Kraštovaizdžio aprašymas. Teritorijos biologinės ypatybės. Laukinės augalijos ypatybės. Laukinės gyvūnijos ypatybės. Kultūros paveldo objektai. Žemės ir gamtos išteklių nuosavybė ir naudojimas. Artimiausios saugomos teritorijos.Gamtotvarkos plano tikslai ir uždaviniai. Gamtotvarkos plano tikslas. Gamtotvarkos plano uždaviniai. SSGG (stiprybių, silpnybių, galimybių, grėsmių) analizė. Gamtotvarkos metodų alternatyvų parinkimas.Gamtotvarkos plano priemonių įgyvendinimo planas. Gamtotvarkos plano priemonių įgyvendinimo planas. Tvarkymo priemonių lokalizavimas.Gamtotvarkos plano priemones įgyvendinančios institucijos, jų funkcijos. Lėšų poreikis. Gamtotvarkos plano priemones įgyvendinančios isntitucijos ir jų funkcijos. Lėšų poreikis gamtotvarkos plano priemonėms įgyvendinti. Išvados. Literatūros sąrašas. Priedai.


DM teritorija priskiriama Paskutinio apledėjimo pakraštinių moreninių aukštumų sričiai. Ši sritis tęsiasi per Lenkiją, Rytų Pabaltijį ir šiaurinę Baltarusiją. Ji apima jauną, kalvotą daubotą moreninį reljefą turinčias aukštumas, sudarytas ledynų pakraštinės akumuliacijos, ir yra Lietuvos-Baltarusijos ir Mozūrijos požeminių kristalinių masyvų šlaite. Sričiai būdingas kontinentalesnių bruožų klimatas – didesnė metinė temperatūros amplitudė, trumpesni pereinamieji metų laikai, šaltesnės, ilgesnės ir sniegingesnės žiemos. Aukštumos sąlygoja mažesnį kritulių kiekio pagausėjimą. Laikotarpis su vidutinėmis temperatūromis, viršijančiomis 15°C, trunka apie 75-80 dienų, o žiemą (laikotarpis su vidutinėmis neigiamomis temperatūromis) – net 120-125 dienas. Aukštų moreninių masyvų ir gilių dubumų kaitaliojimasis daro sudėtingą vietos klimatą ir mikroklimatą. Sritis turi labai margą dirvožemių dangą. Įvairus kraštovaizdis sąlygoja naudmenų susiskaidymą nedideliais sklypais.

Pagal padėtį DM yra priskiriamas Vakarų Aukštaičių plynaukštės rajonui. Šis rajonas užima Baltijos aukštumų lanko vidurinį šlaitą (Aukštaičių aukštumos šlaitą), nusileidžiantį į Nevėžio ir Mūšos-Nemunėlio lygumas. Kraštovaizdyje matomi Vidurio žemumos ir Baltijos aukštumų bruožai. Plynaukštės paviršius yra aukštesnis, kalvotas, mažai paveiktas prieledyninių ežerų, o įšiauresnė rajono padėtis sustiprina aukštumų, o susilpnina žemumų srities klimato bruožus.

Vakarų Aukštaičių plynaukštės rajono dirvožemių išplovimą lėmė gan gausus drėkinimas, taip pat periglacialinių reiškinių laikotarpis limnoglacialinių baseinų neapsemtose srityse, bei dirvodarinių uolienų sudėtis. Moreniniai priemoliai nėra labai karbonatingi. Dirvožemiai paveikti jaurėjimo. Svarbiausiais rajono dirvožemių kompleksais laikomi velėniniai, jauriniai, vidutiniškai sujaurėję ir velėniniai jauriniai stipriai sujaurėję priemolio dirvožemiai.

Dirvožemių erozijos procesai Vakarų Aukštaičių plynaukštėje dar nėra ryškūs, nes vyrauja lėkšti šlaitai net ir kalvotose vietovėse. Erozija ryškesnė tik paslėniais ir paežerėse.

Žemdirbystė miškų žemes pavertė žemės ūkio naudmenimis. Čia daug nebuvo nei per šlapių ir menkai drenuojamų plotų, nei didelių smėlynų, kuriuose būtų išsitekę dideli miškų masyvai. Šiuo metu rajono miškingumas nedidelis.

DM teritorija pagal mikrorajonus priskiriama Šventosios slėnio mikrorajonui. Šventosios slėnis žemiau Anykščių skiria Ukmergė-Kavarsko ir Lyduokių-Kurklių mikrorajonus, todėl jis negali būti priskirtas nė prie vieno iš jų, o sudaro atskirą mikrorajoną. Beveik 1 km pločio slėnis susideda iš salpos ir trijų terasų. Prie Ukmergės ir Vidiškių kairėje jo pusėje, labai praplatėja ketvirtoji terasa. Verta išskirti atskirą vietovaizdį, užimtą šilų augimviečių miško (Pivonijos šilas). Pietinė tos terasos dalis, prie Nuotekų, suplauta iš žvirgždų, iš kurių susidarė priesmėlio dirvožemiai. Nedideliame plote randami vietovaizdžiai

Didžiausia DM dalis (41,1 ha) – įvairaus brandumo ir kilmės medynai, tik 5,3 ha sudaro neapaugę mišku plotai: pievos, senvagės, sodybvietė ir kita. Prieš 90 metų dabartinėje DM teritorijoje miško nebuvo, čia plytėjo smėlynai, pievos ir ganyklos, supusios vandeningas Šventosios senvages. Vėliau buvo pasodintas miškas, iš pradžių aukštutinėje Šventosios slėnio terasoje, po to – vidurinėje bei žemutinėje. Šie miškai dabar ir sudaro teritorijos pagrindą. Čia dominuoja kiškiakopūstiniai bei mėlyniniai pušynai ir eglynai, kurių amžius svyruoja nuo 40 iki 90 metų. Pomiškyje vyrauja ąžuolas, eglė, trake – sausmedžiai, šaltekšniai, lazdynai, avietės, žolinė danga reta, dominuoja varpiniai augalai. DM medynus paįvairina apie 2 ha savaiminių baltalksnynų ir gluosnynų, nusidriekusių palei Šventosios upę ir senvages.

  • Aplinka Referatai
  • 2013 m.
  • 23 puslapiai (5129 žodžiai)
  • Aplinkos referatai
  • Microsoft Word 11735 KB
  • Dukstynos miškas
    10 - 3 balsai (-ų)
Dukstynos miškas. (2013 m. Lapkričio 13 d.). http://www.mokslobaze.lt/dukstynos-miskas.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 05 d. 20:40