Duomenų bazių struktūros


Informatikos kursinis darbas.

Įvadas. Pagrindinės duomenų bazių struktūrosa. Hierarchinė duomenų bazės struktūra. Tinklinė duomenų bazės struktūra. Reliacinė duomenų bazės struktūra. Duomenų bazių valdymo sistemos. Duomenų apdorojimo kalba. Duomenų aprašų kalba. Prieigos metodas. Užklausų kalba. Išvados. Literatūra.


Reliacinė duomenų bazė gali padidinti manipuliavimo duomenimis galimybes operuojant sunormuotais lentelių duomenimis. Hierarchinė ir tinklinė (sisteminė) duomenų bazės remiasi nustatytais ryšiais. Tai reiškia. kad visi reikalavimai (ir užklausos) duomenims turi būti numatyti iš anksto duomenų bazės kūrimo metu, kad būtų nustatyti visi reikiami ryšiai. Reliacinei duomenų bazei to nereikia ir ji yra lankstesnė nenumatytoms užklausoms. Todėl reliacinė duomenų bazės forma taip stipriai vyrauja tarp kitų sukurtų sistemų.

Duomenų nepriklausomybė – greičiausiai tai svarbiausias reliacinės duomenų bazės privalumas. Duomenų nepriklausomumas reiškia vartotojo loginio požiūrio į duomenų bazę atskyrimą nuo įrengimų fizinių saugojimo reikalavimų.

Lentelių ryšiais yra lengva naudotis, t.y. jos idealiai tinka pradedantiesiems. Daug kas priklauso nuo vartotojo sugebėjimo naudotis užklausomis.

DBVS galima nagrinėti kaip susidedančią iš tokių elementų: duomenų aprašų kalbos, duomenų apdorojimo kalbos, prieigos metodo ir užklausų kalbos (QL). Norint pateikti vartotojui ataskaitą, duomenų modelis aprašo vaizdą kalba, pavadinta duomenų aprašų kalba (DDL), tai yra DBVS apibrėžia, kaip duomenys turi būti sudėlioti. Naudodamasis duomenų bazėmis vartotojas savo programa siunčia užklausą per DBVS specialia kalba, vadinama duomenų apdorojimo kalba (DML).

Duomenų apdorojimo kalba. Planuojant ir kuriant sistemas programuotojai naudodami tradicinį į failą orientuotą metodą susiduria su keletu duomenų susiejimo problemų. Pirma: duomenys, kuriuos jiems reikia gauti, gali būti viename ar keliose iš daugelio skirtingų saugojimo priemonių, todėl jiems reikia žinoti šių priemonių technines charakteristikas. Šios priemonės gali apimti magnetines juosteles, diskus, būgnus ir kita – kiekvieną su gausybe įvairių gamintojų ir įvairių savybių modeliais. Antra: programuotojai turi žinoti duomenų įrašų fizinį modelį, kad žinotų kokioje įrašo vietoje rasti duomenų elementą, jo ilgį ir kitas charakteristikas. Trečia, programuotojams gali tekti naudoti kitų programuotojų sukurtus duomenų failus. Dažnai daug laiko sugaištama tiesiog bandant suprasti, kokia būtent duomenų sritis čia turėtų būti.

Duomenų bazės aplinkoje DBVS duomenų apdorojimo kalba padeda programuotojui išvengti šių problemų.

Duomenų bazių struktūros. (2016 m. Rugpjūčio 18 d.). http://www.mokslobaze.lt/duomenu-baziu-strukturos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 04 d. 08:11