Egzistencinės problemos


Lietuvių konspektas. Senovės Graikijoje. Jurga Ivanauskaitė. Egzistencializmo filosofija. Žmogaus netvarumas / laikinumas ,, memento mori. Netvarumo , laikinumo simboliai. MIRTIS Viskas gimsta , kad numirtų. ”. Senovės graikai. Naujausiais laikais. INDIVIDO MAIŠTAS Tik patyręs nupuolimo vargą kietą , vėlei imsiu sekt patarimu tavuoju “. Maištas prieš visuomenės , dievų nustatytą tvarką lydimas bausmės , vienatvės. Maištaudamas žmogus yra sąmoningumo viršūnėje , atranda save , pajunta gyvenimą , vidinę ramybę. Absurdo , maišto akivaizdoje atsiskleidžia žmogaus dvilypė prigimtis.Maceinos teorija. Primas Levis. Žmogaus vienišumas. Vienišas žmogus – modernios , vartotojiškos visuomenės dalis. Žmonės be kaukių , maištininkai , menininkai dažnai tampa svetimi visuomenei ir yra paženklinti vienišumo. Žmogaus akistata su absurdu. Absurdas – neįveikiamas būties prieštaringumas , su jo pavidalais susiduria kiekvienas žmogus. Žmogus skirtingose egzistavimo stadijose skirtingai išgyvena absurdą. Pasaulis ir žmogaus egzistencija yra absurdiški. Ribinėse situacijose. Atsiskleidžia būties prasmė. Pasaulinis karas. Jurgos Ivanauskaitės stojiška laikysena vėžio akivaizdoje. Homo homini lupus est. Žmogus iš prigimties yra skirtas bendruomenei “. Susvetimėjusi aplinka atima tarpusavio supratimo galimybę , tačiau suteikia galimybę prieš ją maištauti ir jai nepasiduoti. Viena svarbiausių visuomenės susiskaldymo priežasčių – prarastas sugebėjimas suprasti vienas kitą. Materialumas atveria kelią susvetimėjimui , kuris itin akivaizdus tuo metu , kai visi turėtų būti vieningi ir artimi. Prarastas dvasinis šeimos ryšys atima iš žmogaus gyvenimo pilnatvę , tolina jį nuo kitų. Modernios visuomenės laimėjimai. Jeigu žmogus iš prigimties yra visuomeninė būtybė , tai jis , vadinasi , tik visuomenėje gali atskleisti tikrąją savo prigimtį. Modernumo įšūkis yra gyventi be iliuzijų ir netampant iliuzija. Modernus pasaulis leidžia žmogui atsidurti ribinėse situacijose ir ir susimąstyti apie egzistencijos prasmę. Moderniame pasaulyje žmogus yra laisvas , turi galimybę susipažinti su pasauliu ir būti sąmoningas. Modernumas leidžia pasireikšti žmogaus kūrybinėms galioms , pasiekti visuotinę laimę ir gerovę. Pažangos rezultatas – patogesnis , lengvesnis gyvenimas. Modernios visuomenės pralaimėjimai. „. „. Daug Kalėdų senių aplinkui.“. Žmogus – dalis pilkos masės , vieno mechanizmo nereikšmingas sraigtelis , netekęs individualumo. Atsisakoma meno , reikalingo dvasiniam individo pradui. Netenkama žmogiškumo , jausmų.


Renesanso Hamleto garsusis klausimas „Būt ar nebūti“ sietinas su gyvenimo prasmės ieškojimu.

Senovės graikai mirtį laikė būtinu kosminei tvarkai, pozityviu reiškiniu, išlaisvinančiu dvasią iš kūniškų varžtų. Mirusįjį būtina užberti žemėmis, kad jo siela nukeliautų į Hado karalystę.

Egzistencialistų nuomone, neišvengiama mirtis (ribinė situacija) daro gyvenimą beprasmį, tačiau jos akivaizdoje žmogus suvokia savo egzistencijos esmę.

Visais laikais mirtis yra paslaptingiausias, daugiausiai klausimų keliantis reiškinys, amžinasis filosofijos objektas

Maištas prieš visuomenės, dievų nustatytą tvarką lydimas bausmės, vienatvės. Prometėjo maištas prieš dievus – pavogtą iš dievų ugnį Prometėjas atidavė žmonėms. Už tai žiauriai nubaustas Dzeuso – pririštas prie uolos; Adomo ir Ievos.. Dievui uždraudus valgyti vaisius nuo Pažinimo medžio, pirmieji žmonės renkasi maištą, ištremiami iš rojaus. Bausmė – mirtingumas. Nesukuriama nieko gera, stengiamasi save iškelti virš Dievo.; Antigonė(„Neteisingai gimusi“) - maištas prieš neteisybę ir prievartą, už tai nubausta, pasikaria oloje, taip tarsi ištaisydama gamtos klaidą, grąžindama harmoniją; B.Krivicko biografija - priešinosi sovietų valdžiai, tapo partizanu ir buvo atsakingas už spaudą; vienišumas atsispindi jo kūryboje, išduotas ir sušaudytas; I.Mekas „Laiškai iš niekur“ – visuomenė – avių banda, judanti pažangos link, tačiau bėganti nuo savo individualumo. Žmonės, pasirenkantys priešintis srovei, turi būti stiprūs, nes tai – vienatvė, atstūmimas.

Maištaudamas žmogus yra sąmoningumo viršūnėje, atranda save, pajunta gyvenimą, vidinę ramybę. Kamiu pateikia absurdiško maišto pavyzdį (Sizifas). Sifizas leisdamasis žemyn turi pauzę, per kurią suvokia savo absurdišką lemtį ir tuomet ši aiškiaregystė, turėjusi tapti kančia, tampa pergale. Romano „Svetimas“ pagrindinio veikėjo Merso maištas prieš likimą -susitaikymas su likimu, dvasinės ramybės ir naujo pasaulio atradimas. J.Ivanauskaitė (rašytoja): „Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų. Pagaliau (kai pagal visas nūnai egzistuojančias grožio teorijas turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau pati sau graži.“ Ji tapo simboliu, tvirtybės ir dvasinės jėgos stabu. (R.Jurgelaičio straipsnis) V. Mačernio eilėračių žmogus - maištautojas prieš Dievo sistemą, nes darydamas klaidas žmogus pažįsta tikrą kelią, gyvenimo skonį;

Absurdo, maišto akivaizdoje atsiskleidžia žmogaus dvilypė prigimtis. A. Maceinos teorija apie kuriamąjį (Prometėjas – amžinojo maišto / pažangos, civilizacijos pradžios simbolis) ir griaunamąjį (Biblinio Adomo ir Ievos nuopuolis) maištą;

A. Maceinos „Žmogaus-vergo“ (vergaujančio savo kūnui, pasiduodančio velniui) ir „Žmogaus-maištininko“ (kovojančio prieš velnią, siekiančio gėrio) teorijos.

Ė. Fromo filosofija apie tai, ką reiškia „Turėti gyvenimą“(bijoti prarasti kūną, ego, baimė „išnykti“) ir „Būti gyvenime“(pastangos riboti turėjimą ir plėtoti buvimą).

Romano „Svetimas“ veikėjo Merso požiūris į santykius: viskas, kas ateina iš visuomenės – dirbtina. Vedybos, meilė, šeimos sukūrimas – nerimta, netikra, neturi reikšmės, todėl santykiai su tokia visuomene negali suteikti žmogui pasitenkinimo. Domina žmogaus tikrumas, tada individas siekia užmegzti santykius su tokiu žmogumi;

Egzistencializmo filosofija – žmogus pasaulyje – vienišas, pasaulis ir aplinka jam priešiški.

Antanas Garšva – menininkas, atsidūręs blizgesio ištroškusioje narcisiztų visuomenėje; lietuvis tarp svetima kalba kalbančių amerikiečių. Niekam nelemta pajusti jo vidinio chaoso, žmonės mato tik liftininko šypseną. Garšvos tėvas mušė motiną, nebuvo ištikimas (jausmų nevertinimas, gyvuliškumas) – todėl ir Garšva atstumia mylimąją, renkasi vienatvę jausdamasis našta dėl psichinės ligos.

Egzistencinės problemos. (2014 m. Rugsėjo 30 d.). http://www.mokslobaze.lt/egzistencines-problemos.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 02:17