Eilėdara


Silabinė eilėdara pateiktys. Ritmas eiledara. Verlibras.

Lietuvių referatas. Eilėdara. Ritmas. Metras. Eilutė. Eilutės laužymas. Pauzės. Rimas. Strofika. Eilėdaros sistemos. Silabinė eilėdara. Silabotoninė eilėdara. Sinkopis. Verlibras. Grožinę literatūrą įprasta skirstyti į prozą ir poeziją. Proza - visa, kas parašyta neeiliuota kalba (apie dramą nekalbama): romanai, novelės, padavimai, pasakos, apybraižos ir kitų žanrų kūriniai. Poezija - visa, kas parašyta eiliuota kalba: lyrika (eilėraščiai), eiliuoti epo kūriniai (poemos, eiliuotos pasakos, pasakėčios, eiliuoti padavimai ir kt. ). Eilėmis parašytos dramos vadinamos poetinėmis dramomis. Eiliuota kalba rašomi ne kasdieniniai paprasti dalykai. Eiliuotų kūrinių temos abstraktesnės, bendresnės. Eilėmis prakalba sujaudintas, emocijų pagautas žmogus. Eiliavimas leidžia ekspresyviau išreikšti jausmus, mintis, rasti vaizdingesni žodį. Eiliuotos kalbos skambėjimas savaime gražus, meniškai įtaigus. Verlibras (pranc. Vers libre - laisvos eilės) „yra eiliavimas, neturintis aiškaus metro ir kartu turintis tokių intonacijos ypatybių, kurios atriboja jį nuo prozos". Taigi verlibras (laisvosios eilės) - perėjimas iš poezijos į prozą. Jo eilutės daugiausia nevienodo ilgumo, rimai blankūs arba jų visai nėra. Eilutės laisvai, nedėsningai jungiamos į posmus, tačiau dažniausiai verlibrai į posmus neskaidomi.


Sinkopio yra du variantai: klasikinis ir neklasikinis (laisvasis). Klasikinio sinkopio intervalika strofoje - l arba 2 nekirčiuoti skiemenys:

Šiame posme intervalai yra vienas arba du skiemenys; vadinasi, turime klasikinį sinkopį.

Kai kada į klasikinio sinkopio posmą gali įsiterpti keturių skiemenų intervalas.

Jei į klasikinio sinkopio eilutes įsiterpia bent vienas triskiemenis ar penkiaskiemenis intervalas, jis sugriauna klasikinio sinkopio tėkmę, paverčia jį neklasikiniu. Pasinaudojame lietuvių eilėdaros tyrinėtojo J. Girdzijausko pavyzdžiu:

Į pirmą sinkopio eilutę įsiterpė penkiaskiemenis intervalas. Taigi šis posmas priklausytų neklasikiniam sinkopiui.

Neklasikinio sinkopio eilutėje gali atsirasti greta du kirčiuoti skiemenys (intervalas nulinis):

Sinkopis yra perėjimas į laisvesnes eilėdaras - toninę, verlibrą. J. Girdzijausko teigimu, toninė eilėdara lietuvių poezijoje tik kristalizuojasi ir nėra plačiau taikoma. Labiau paplitęs verlibras.

Verlibrų ritmika remiasi semantiniais ir sintaksiniais-intonaciniais paralelizmais arba opozicijomis, pakartojimais. Ritmą stiprina ir pasirodantys rimai, silabotonikos ar sinkopio metrai.

Eilėraščio ritmika palyginti laisva. Įvairus eilučių ilgumas. Metras krypsta į neklasikinį sinkopį, laisvą, nedėsningą. „Žiogai" - nerimuotos - baltosios eilės. Kūrinys astrofinis (neskirstytas posmais). Taigi daugelio eiliuotai kalbai būdingų ypatybių eilėraštyje nėra. Kuo grįstas šio kūrinio ritmas? Svarbiausias ritmo formantas - frazių semantinis savarankiškumas ir sintaksinis-intonacinis neišbaigtumas. Nuo predikatinio centro lengvai atsiskiria papildiniai, aplinkybės, pažyminiai, sudarydami semantinius intonacinius vienetus - frazes. Frazių ribos sutampa su eilučių ribomis (išskyrus pirmą eilutę). Sutapimas suponuoja ryškias kadencines pauzes, akcentuotas eilučių galūnes. Išryškėja teksto skaidymo eilutėmis prasmė. Taip kūrinys atitolsta nuo prozos kalbos. „Žiogų" tekstas skamba gana melodingai. Melodija įaugusi į prasmę, į turinį, reiškiama poetiškais žodžiais, pakiliu nekasdienišku kalbėjimu, tokiu būdingu J. Degutytės stiliui.

Eilėdara. (2011 m. Rugpjūčio 01 d.). http://www.mokslobaze.lt/eiledara.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 08 d. 20:25