Ekonominės integracijos tendencijos po antro pasaulinio karo


Istorijos referatas. Įvadas. Tarpukario situacija Europoje. Europa po antrojo pasaulinio karo. Europos integracijos planas. Europos susivienijimas. Išvados. Įvadas. Tarpukario situacija Europoje. Europa po antrojo pasaulinio karo. Europos integracijos planas. Išvados.


Anksčiau ar vėliau Lietuva įgyvendins savo paskelbtą siekį tapti Europos Sąjungos nare. Šiuo metu šalyje vyksta intensyvus integracijos procesas, į Europos Sąjungą veržiasi jau ne tik Lietuvos valdininkai, integruojasi ir visuomenė, o ir Europos Sąjunga, matydama, kad norai atitinka darbus, ir susipažindama su nuolat Lietuvoje vykstančia pažanga, vis palankiau vertina šalies siekius.

Proeuropietiškos nuotaikos tarp Lietuvos gyventojų ypatingai suaktyvėjo prasidėjus krizei kaimyninėje Rusijoje -1998 m. lapkričio pradžioje daugiau kaip 70 procentų šalies gyventojų pasisakė už Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą. Nors vėliau lietuvių entuziazmas narystės Europos Sąjungoje atžvilgiu šiek tiek ir sumažėjo, tačiau pritariančiųjų narystei procentas vis tik išlieka aukštas. Tačiau euroskeptikų gretos yra pakankamai didelės, integracijos į Europos Sąjungą procesas nebus paprastas ir lengvas, koks jis, beje, buvo ir pačioje Europos susivienijimo pradžioje. Integracija ir dezintegracija, internacionalizacija ir provincializmas, valdžių pusiausvyra ir kova dėl valdžios – viskas vyko ir tebevyksta vienu metu.

Dabartinis integracijos laipsnis tėra nuoseklaus Bendrijos kūrimo proceso, kurį pradėjo šešios valstybės šeštajame dešimtmetyje, padarinys. Tikriausiai galima atrasti ir kitų integracijos aspektų, bet mąstymas dėl to nepasikeis.

Šie įvykiai ir faktai skatina domėtis ir analizuoti Europos Sąjungos susikūrimo priežastis apskritai. Todėl ir mano darbo tema buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai noras pažvelgti į Europos integracijos tendencijas po Antrojo pasaulinio karo iš istorinės perspektyvos ir, galbūt, aptikti šiandienai aktualių sąsajų.

Šiame darbe bus apžvelgiamos priežastys, nulėmusios Europos Bendrijos susidarymą, ekonominės ir politinės aplinkybės, atvedusios pire Romos sutarties parašymo 1957 metais, kurią galima laikyti Europos Sąjungos kertiniu akmeniu.

Dar prieš Europos Bendrijos įkūrimą ir jos peraugimą į Europos Sąjungą galima aptikti įvairių minties sukurti suvienytą Europos valstybių bendriją politinių išraiškų. Mėginta sudaryti sąjungą hegemonijos dėka ir jėga. Kita vertus, po skaudžių Pirmojo pasaulinio karo padarinių buvo kalbama apie taikią, savo noru įstojusių ir lygiateisiais pagrindais gyvuojančių valstybių bendriją. 1923 m., pavyzdžiui, Austrijos proeuropietiškojo judėjimo pradininkas bei vadovas grafas Kaudenhofas kvietė sukurti Jungtines Europos valstijas, motyvuodamas tokiais pavyzdžiais, kaip sėkmingas Šveicarijos sąjungos paskelbimas 1848 m., Vokietijos imperijos sukūrimas 1871 m. ir visų pirma Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės paskelbimas 1776 m. 1929 m. rugsėjo 5 d. garsioje kalboje, pasakytoje Ženevoje vykusioje Tautų Sąjungos asamblėjoje, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Aristidas Brianas, remiamas Vokietijos kolegos Gustavo Štresemano, pasiūlė tautų Sąjungoje sukurti Europos Sąjungą. Tačiau tuo buvo siekiama tik glaudesnio Europos valstybių bendradarbiavimo, neliečiant jų nacionalinio suvereniteto.

Tarpukario metai Europai buvo sunkūs. Pagal taikos sutartį, pasirašytą Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, buvo perdalintos Austrijos-Vengrijos imperijos liekanos, o tai sukėlė didelius ekonominius sunkumus. Anksčiau buvusias gerai integruotas pramonės šakas suskaidė valstybių sienos, nes Europos politinis žemėlapis buvo perbraižytas.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje svarbus Europos ekonominio pakilimo elementas buvo remilitarizacija, kaip atsakas į gresiantį Trečiojo reicho ekspansionizmą. Tačiau ilgainiui Antrasis pasaulinis karas tapo ekonomine katastrofa didžiajai Europos daliai.

Ekonominės katastrofos, ištikusios Europą po Antrojo pasaulinio karo, masto negalima tiksliai apibrėžti, tačiau keletas rodiklių rodo ekonominės žalos dydį. Vyko ekstensyvus pagrindinio kapitalo atsargų naikinimas, kuris Prancūzijoje ir Nyderlanduose buvo įvertintas grynojo pelno mažėjimu 6-9 proc. Grynosios industrinio kapitalo atsargos iš esmės liko nepasikeitusios, nors gamyba augo ir labai netolygiai, o plataus vartojimo prekių gamybos sąskaita ėmė plėstis tik kartu susiję sektoriai. Didelė žala buvo padaryta transporto kapitalui, nes buvo sugriauta geležinkelių sistema ir sunaikinta 60 proc. Europos prekybinio laivyno. Daugelyje sričių, išskyrus tas, kurios buvo tiesiogiai susiję su karu (ryšiai, elektronika, aviacija), sustojo moksliniai tyrimai bei jų taikymas gamyboje. Todėl apie 1945 m. žymiai padidėjo technologinis atotrūkis tarp JAV ir Europos. Galų gale per karą žuvo apie 20 mln. Žmonių, o tai, kalbant ekonomine kalba, reiškė didžiulį kvalifikuotos darbo jėgos nuostolį. Tik neutralios šalys (Portugalija, Šveicarija, Švedija) išvengė blogiausio – karo meto sugriovimų ir ūkio suardymo.

  • Istorija Referatai
  • 2015 m.
  • 17 puslapių (4291 žodis)
  • Istorijos referatai
  • Microsoft Word 35 KB
  • Ekonominės integracijos tendencijos po antro pasaulinio karo
    10 - 7 balsai (-ų)
Ekonominės integracijos tendencijos po antro pasaulinio karo. (2015 m. Kovo 29 d.). http://www.mokslobaze.lt/ekonomines-integracijos-tendencijos-po-antro-pasaulinio-karo.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 19:41