Endokrinologija


Medicinos konspektas. Hormonų veikimo mechanizmas. Adenohipofizė. Prolaktinas (peptidas). Msh. Aktk, ttk, gth. Neurohipofizė. Skydliaukė. Androgenai. Moteriški lytiniai hormonai.


1830 m. J. Muler aprašė vidaus sekrecijos liaukas.

1840 m. Aprašytos skydliaukės hiperfunkcijos požymiai.

1855m. Bernar – vidaus sekrecijos liaukos terminas

1902 m. Pasiūlytas hormono terminas.

Hormonai – tai įvarios kilmės biolgogiškai veiklios cheminės medžiagos, kurios reguliuoja kartu su Ns organizmo funkcijas. Svarbios augimui, dauginimuisi, medžiagų sintezei, taikymuisi prie kintančios aplinkos.

Veikia tik sudėtingas ląstelių sistemas. Veikia membranas, slopina ar aktyvina fermentus. Hormonus galima tyrinėti tik gyvame organizme.

Telekrininis. Hormonas petenka į kraują, su baltymu keliauja iki ląstelės taikinio, kurį ir veikia. Veikia per atstumą. Pavyzdžiui, augimo hormonas.

Parakrininis. Patenka į skystį ir veikia čia pat esančias ląsteles. Būdingas lytiniams hormonams.

Autokrininis. Veikia tas pats ląsteles, kurios jį išskiria. Pavyzdžiui, interliaukinas II.

Hormonų receptoriai – sudėtingi, didelės M baltymai. Jis gali įsiraizgyti į membraną ir sudaryti kilpas.

Vienoje ląstelėje gali būti receptoriai įvairiems hormonams.

Skirtingi receptoriai vienam hormonui, pavyzdžiui, adrenalinui - alfa ir beta receptoriai.

Receptorių gali būti iki 10 tūkst.

Jie išsidėstę plazminėje membranoje (baltyminių, paptidinių hormonų), branduolyje (steroidinių hormonų), mitochondrijose (skydliaukės tironino).

Būdingas giminingumas hormonui. Jei receptorius giminingesnis hormonui, tai užtenka mažesnio kiekio, kad vykstų reakcija. Pavyzdžiui, adrenalinas būdingesnis beta receptoriams.

Struktūrinis specifiškumas. Hormono struktūra atitinka atitinka receptoriaus struktūrą, kad galėtų sąveikauti.

Receptoriai turi mažiausiai dvi funkcines sritis: atpažinimo ir signalą generuojančią. Atpažinimo gali būti išlindusi į ląstelės išorę, o generuojanti pradeda hormono veikimą.

Prisotinamumas. Jei visos atpažinimo sritys yra užimtos receptoriuje, tai jis yra prisotintas. Gali būti daug hormonų molekulių, bet jos neveiks, nes receptorius bus užimtas.

Jungtis yra grįžtama – nustojus veikti vienai hormono molekulei, gali prisijungti kitą.

Blokatoriai – tai vaistai, kurie savo struktūra panarūs į hormoną, bet neatlieka jo funkcijos. Jie gali užimti vietą receptoriuje, bet neatlieka funkcijos – blokuoja hormono veikimą.

Flier, Kahn – insulino receptorių antikūnai. Jis taip pat prisijungia kaip ir blokatorius.

Receptorių kiekis gali kisti. Sergant insulino receptorių kiekis gali sumažėti, o pasveikus – gali vėl atsistatyti. Dar aiškiai nežinoma, kaip tai kinta, bet mąstoma apie receptorių, kaip baltymų suirimą ir atsistatymą, membranos paviršinių receptorių perėjimą į vidų.

Biologinis efektas pasijaučia tada, kai užimta 5 – 10 proc. Receporių.

Tai didelės molekulės, kurios negali patektį į ląstelę. Jų receptoriai – plazminėje membranoje, o veikianti sritis – ląstelės viduje.

Veikia G baltymą (GTP surišantį baltymą).

Gs – stimuliuojantis ir Gi – slopinantis (inhibuojantis). Jie skiriasi tik alfa subvienetu.

G baltymai sudaryti iš alfa, beta, gama subvienetų.

Prie alfa grandinės yra prisijungęs GDF.

GDF – alfa, beta, gama – pasyvus, proisijungus hormonui jis verčiamas aktyviu.

GTF – alfa, beta, gama – aktyvus.

G baltymo taikiniai yra membranos fermentai (adenilatciklazė, fosfolipazė C), jonų kanalai.

proteinkinazę A, kuri fosforilina įvairius ląstelėje esančiu baltymus: fermentus arba membranų kanalus. Prasideda ląstelės fiziologinis atsakas.

Hormonas aktyvina fermentus, didina membranų pralaidumą, skatina endokrininių ir egzokrininių laiukųn sekreciją, raumenų susitraukimą ir kt.

Aktyvinama ne viena adenilatciklazė molektulė.

Jos poveikyje susidaro daug cAMP.

Adenilatciklazės aktyvumas slopinamas dviem būdais. Pirmasis:

Guanozintrifosfatazė GTF hidrolizuoja į GDF.

Alfa subvienetas atkimba nuo adenilatciklazės, nes nebėra aktyvus.

Kitas hormonas aktyvina Gi baltymą. Visas procesas vyksta analogiškai, ir kai Gi alfa subvientas prisijungia prie adenilatciklazės, Gs alfa subvientas atšoka ir grįžta prie G baltymo.

Htomonų veikimas per fosfolipazės C sistemą (baltyminiai, peptidiniai ir KA)

PIP2 -> DAG + IP3 (membranos fosfolipidų skaidymo aktyvinamas)

DAG – 1,2 – diacilglicerolis (antrinis tarpininkas)

IP3 – inozitol – 1,4,5-trifostatas (antrinis tarpininkas)

DAG ir IP3 – tarpininkai.

Inozitoltrifosfatas IP3 patenka į ląstelės visų ir skatna Ca2+ atsipalaidavimą iš endoplazmonio tinklo atsargų. Padidėja Ca2+ jonų koncentracija kraujyje.

Aktyvintas G baltymas atidaro Ca2+ kanalus ląstelės membranoje.Dar daugiau padaugėja Ca 2+ jonų ląstelėje.

  • Medicina Konspektai
  • 2015 m.
  • Lietuvių
  • 22 puslapiai (3936 žodžiai)
  • Medicinos konspektai
  • Microsoft Word 45 KB
  • Endokrinologija
    10 - 5 balsai (-ų)
Endokrinologija. (2015 m. Lapkričio 09 d.). http://www.mokslobaze.lt/endokrinologija.html Peržiūrėta 2016 m. Gruodžio 09 d. 11:50